— Padėk braškes ir palik tuščią kibirą prie verandos, — pasakė Rasa.
Jos brolis Tomas sustingo.
— Išvarai mane dėl kelių kilogramų uogų?
— Išvarau ne brolį. Išvarau žmogų, kuris atvažiuoja tik valgyti ir pasiimti.
Gintaras padėjo plaktuką. Jis su Rasa visą dieną taisė stogą, o Tomas gulėjo po obelimi.
— Aš svečias!
— Svečias atsiveža pyragą, o ne tuščius kibirus.
Tomas supykęs išvažiavo.
Sodybą jie paveldėjo iš močiutės. Ji buvo apleista, apaugusi piktžolėmis. Rasa ir Gintaras viską atstatė savo lėšomis.
Kai pasirodė pirmasis derlius, sugrįžo giminaičiai.
Pusseserė Lina atvyko su vaikais.
— Norime aviečių.
— Valgykite. Jei norite parsivežti, išravėkite morkas.
— Mes atvažiavome pailsėti.
— Jūs ilsitės, o aš dirbu.
Lina išvažiavo įsižeidusi.
Vėliau pasirodė dėdė Jonas.
— Man reikia trijų maišų obuolių.
— Kopėčios pašiūrėje. Dar padėk Gintarui sutvarkyti tvorą.
— Tu man keli sąlygas?
— Prašau prisidėti.
Jonas burbėjo, tačiau galiausiai dirbo.
Vakare prisipažino:
— Maistas po darbo skanesnis.
— Nes šį kartą ne tik pasiėmei.
Ant vartelių atsirado lentelė:
Padėjai — vaišinkis. Nepadėjai — grožėkis.
Rudenį Lina grįžo su šilauogių sodinukais.
— Noriu juos pasodinti. Duobes iškasiu pati.
Rasa įleido ją.
Po darbo davė du stiklainius uogienės.
— Už pagalbą.
Lina susigraudino.
— Anksčiau atrodė, kad mums viskas priklauso vien todėl, kad esame giminės.
— Giminystė nesuteikia teisės naudotis svetimu darbu.
Vakare Gintaras paklausė:
— Manai, dabar bus ramiau?
Rasa pažvelgė į sutvarkytą sodą.
— Taip. Nes dabar mūsų vartai atviri ne tiems, kurie tik ima, o tiems, kurie moka būti šeima.