— Turi užtekti visam mėnesiui, — pasakiau dėdama kelis didelius makaronų paketus į vežimėlį.
Draugė Lina nustebusi pažvelgė.
— Rūta, kam tau tiek daug?
— Tomas sako, kad galima gyventi valgant vien makaronus. Noriu suteikti jam tokią galimybę.
Gimus mūsų sūnui Lukui, viskas pasikeitė. Išėjau iš darbo, o kadangi buvau dirbusi neoficialiai, beveik negavau išmokų.
Pajamos sumažėjo, išlaidos augo.
Tomas kartojo:
— Susitvarkysime.
Vėliau supratau, kad jis tikėjosi, jog viską sutvarkysiu aš.
— Lukui reikia pavasarinio kombinezono.
— Pirk iš vaiko išmokų.
— Iš jų sumokėjau už butą.
— Turi išmokti geriau planuoti pinigus. Man reikia remontuoti automobilį.
Radau darbą namuose, tačiau Lukas buvo neramus. Kartais nespėdavau pagaminti vakarienės.
Vieną vakarą Tomas grįžo.
— Visą dieną negalėjai pagaminti valgyti?
— Dirbau, o Lukas beveik nemiegojo.
— Juk sėdi namuose. Geriau planuok laiką.
Supykau.
— Aš turiu planuoti pinigus, darbą, vaiką ir namus. Ką planuoji tu, grįžęs ir atsigulęs ant sofos?
Tomas išėjo trenkęs durimis.
Lina papasakojo, kad jos vyras po darbo prižiūri dukrą.
— Vaikas yra abiejų. Jeigu tavo vyras nepadeda, tegul moka auklei.
— Mes net naujam vežimėliui neturime pinigų.
— Tuomet tegul ieško geriau apmokamo darbo.
Tomas dirbo sporto prekių parduotuvėje. Darbas jam patiko, todėl nieko keisti nenorėjo.
Kai Lukas pradėjo dažnai sirgti, turėjau atsisakyti darbo. Vaistams padėdavo mama.
Vieną vakarą pasakiau:
— Man reikia naujos žieminės striukės. Senoji visiškai nusidėvėjusi.
Tomas nepakėlė akių nuo telefono.
— Pirk. Tik paskui pati spręsk, iš ko pirksi maistą. Gal išmoksi taupyti.
Nusipirkau striukę.
Likusius pinigus išleidau makaronams.
Pirmą dieną pagaminau spagečius. Antrą — makaronus su sūriu. Trečią — su pomidorų padažu.
Tomas atidarė šaldytuvą.
— Vėl makaronai?
— Sakei, kad jų užtenka gyvenimui.
— Aš nesakiau rimtai.
— Mūsų biudžetas labai rimtas.
— Tu tiesiog nemoki tvarkyti namų.
Pažvelgiau į jį.
— Negaliu išvirti pinigų. Valgome tai, ką galime sau leisti iš tavo atlyginimo. Lukas yra mūsų abiejų atsakomybė.
Po kelių dienų Tomas grįžo su pirkinių maišais. Mėsa, daržovės, sauskelnės ir kombinezonas Lukui.
— Brangu? — paklausiau.
— Brangiau, nei maniau.
— Štai kur dingsta pinigai.
Jis nepasikeitė per vieną dieną, tačiau pradėjo padėti. Maudė sūnų ir savaitgaliais apsipirkdavo.
Vienas makaronų paketas ilgai stovėjo spintelėje.
Kai Tomas pradėdavo kalbėti apie taupymą, aš tyliai parodydavau į jį.
Paprastai to pakakdavo.