— Nesitikėk nei mano, nei tėvo pagalbos! — griežtai pasakė Rasa.
Gabija stovėjo virtuvės viduryje, rankose laikydama seniai atšalusią arbatą. Vytautas sėdėjo prie lango su laikraščiu, tačiau akivaizdžiai neskaitė.
— Mama, aš neprašau pinigų. Tik sakau, kad priimsiu pasiūlymą.
— Vilniuje! — pasipiktino motina. — Tau dvidešimt šešeri. Po keturių mėnesių vestuvės, čia turi darbą, butą ir Luką. Ko tau dar trūksta?
Gabijai trūko jausmo, kad jos gyvenimas priklauso jai.
Didelė leidykla pasiūlė redaktorės vietą. Nuo vaikystės ji gyveno knygomis ir svajojo dirbti su tekstais. Tačiau po studijų liko gimtajame mieste, nes šeima įtikino, kad vieta administracijoje yra saugesnė.
— Lukas vėliau galės atvykti, jei norės, — pasakė ji.
Rasa staigiai atsisuko.
— Jei norės? Vadinasi, jis turės visko atsisakyti dėl tavo užgaidos?
— Mes galime nuspręsti kartu.
— Tu visada galvoji tik apie save!
Gabija šį kaltinimą girdėjo nuo vaikystės. Kai pasirinko filologiją. Kai atsisakė darbo pas mamos pažįstamą. Kai norėjo išsikraustyti.
Kiekvienas jos savarankiškas sprendimas buvo vadinamas egoizmu.
— Galbūt pirmą kartą rimtai galvoju apie save.
Vytautas nuleido laikraštį.
— Mama tik bijo. Dideliame mieste bus sunku.
— Man ir čia sunku, tėti. Tik mano gyvenimas atrodo tvarkingas, todėl niekas neklausia, ar aš laiminga.
Rasa išskėtė rankas.
— Padėjome jums išsirinkti butą, organizuojame vestuves, o tu nori pabėgti!
— Aš nebėgu. Pagaliau einu ten, kur pasirinkau pati.
Vakare Gabija susitiko su Luku kavinėje.
— Ko tu nori? — paklausė jis.
— Išvažiuoti. Bet bijau prarasti tave, tėvus ir vestuves.
— O jeigu liksi?
Gabija pažvelgė pro langą.
— Prarasiu save.
Lukas linktelėjo.
— Tuomet važiuok.
— Tu nepyksti?
— Pykčiau, jei atsisakytum ir po dešimties metų dėl to kaltintum mane.
Po savaitės Gabija stovėjo stotyje. Tėvai neatvyko. Lukas laikė jos ranką.
— Po mėnesio aplankysiu. Pažiūrėsime, ar Vilnius tave pavogė, ar paliko vietos ir man.
Pirmosios savaitės buvo sunkios. Gabija nuomojosi mažą kambarį, daug dirbo ir kartais abejojo savo jėgomis. Tačiau kiekvieną rytą eidavo į darbą žinodama, kad pati pasirinko šį nuovargį.
Lukas atvyko, kaip žadėjo. Jis pradėjo ieškoti galimybių Vilniuje, bet abu sutarė neskubėti.
— Nenoriu, kad grįžtum vien dėl manęs. Aš taip pat noriu priimti savo sprendimą.
Po dviejų mėnesių paskambino tėvas.
— Mama pamatė tavo pavardę leidyklos puslapyje.
— Ką pasakė?
— Kad tai dar nieko nereiškia. Tada parodė puslapį visoms bendradarbėms.
Gabija nusišypsojo.
— Kodėl jai taip sunku pripažinti, kad man sekasi?
Vytautas patylėjo.
— Ji pati jaunystėje norėjo išvažiuoti studijuoti dailės. Tėvai neleido. Galbūt tavo pasirinkimas primena jai tai, ko ji nedrįso padaryti.
Gabija suprato motinos pyktį.
Tačiau ji taip pat suprato, kad meilė neturi reikalauti pakartoti svetimo atsisakymo.
Kartais tam, kad išsaugotum save, tenka išvažiuoti net tada, kai artimiausi žmonės neateina atsisveikinti.