— Eime, mano saulute, pavalgysi. Turiu šiltos sriubos. Paskui darysime namų darbus. Tegul mama miega, jai reikia ilsėtis.

— Močiute… bet ji visą laiką miega, — tyliai pasakė septynerių Eglutė, o akyse sužibo ašaros. — Kada ji pasveiks? Noriu, kad vėl būtų kaip anksčiau. Kad eitume pasivaikščioti. Kad mama mane vestų į mokyklą.

Ona paglostė anūkės šviesius plaukus ir pajuto, kaip širdis susispaudė.

Už sienos gulėjo jos vienintelė dukra Rasa. Dar prieš metus ji buvo linksma, greita, gyva. Vesdavo Eglutę prie upės, kepdavo blynus šeštadieniais ir sakydavo, kad net paprastą dieną galima padaryti švente.

Paskui atėjo liga.

Ligoninės, gydymas, vaistai, ilgos naktys. Rasa kovojo ilgai, bet paskutiniais mėnesiais jos jėgos išseko. Ji dažniausiai miegodavo, o kai prabusdavo, žvilgsniu ieškodavo dukros.

Eglutė kasdien po mokyklos pirmiausia eidavo į mamos kambarį.

— Mama, aš grįžau. Šiandien mokytoja mane pagyrė.

Kartais Rasa vos pajudindavo pirštus.

— Močiute, ji girdėjo! — sušnabždėdavo mergaitė.

— Girdėjo, vaikeli. Mama visada girdi.

Rasa išėjo ankstyvą rytą.

Ona pabudo po sapno. Ji matė Rasą mažą, balta suknele, bėgančią per šviesą. Dukra atsisukdavo ir mojavo.

— Rasa, palauk! — sušuko Ona.

Ji pašoko iš lovos ir nubėgo į kambarį.

Suprato iš karto.

Rasos veidas buvo ramus. Po ilgų kančios mėnesių ta ramybė atrodė beveik nepakeliama. Ona atsiklaupė šalia lovos, pabučiavo dukrai kaktą ir ilgai tylėjo.

Tada uždarė duris.

Reikėjo pažadinti Eglutę. Reikėjo pusryčių, mokyklos, kuprinės. Pasaulis sustojo, bet vaikas turėjo eiti toliau.

Ona pašildė arbatą, padėjo ant stalo varškėčius, įdėjo obuolį į kuprinę. Kai Eglutė norėjo užeiti pas mamą, močiutė sustabdė ją.

— Šiandien neik, saulute. Mamai buvo sunki naktis. Tegul miega.

— Bet aš visada atsisveikinu.

— Vėliau.

Pakeliui į mokyklą Eglutė kalbėjo apie draugę ir piešinį. Ona beveik negirdėjo.

— Močiute, tu šiandien keista.

— Blogai miegojau, vaikeli.

Grįžusi namo Ona iškvietė gydytoją ir sutvarkė viską, ką reikėjo. Kai jos paklausė, kodėl neskambino iš karto, ji pravirko.

— Pirmiausia turėjau nuvesti anūkę į mokyklą. Jai septyneri. Ji neturėjo to matyti.

Kai Eglutė grįžo, kambarys jau buvo tuščias. Lova tvarkingai paklota. Ant stalelio liko mamos plaukų segtukas.

Mergaitė įbėgo vidun ir po akimirkos išėjo išbalusi.

— Močiute… kur mama?

Ona negalėjo pasakyti tiesos.

— Ją išvežė į ligoninę. Jai pablogėjo.

— Ir tu man nepasakei?

Eglutė nevalgė. Atsisėdo ant sofos kampe ir nusisuko į langą.

Ona užsidarė vonioje, paleido vandenį ir paskambino Dariui, buvusiam Rasos vyrui, Eglutės tėčiui. Jis kelis mėnesius beveik nepasirodė.

— Ko dabar? — atsiliepė susierzinęs.

— Čia Ona. Rasa šį rytą mirė.

Tyla.

— Atvažiuoju, — pasakė jis.

Po pusvalandžio jis stovėjo prie durų. Eglutė, pamačiusi tėvą, puolė prie jo.

— Tėti! Mama ligoninėje, o močiutė manęs neleidžia!

Darius pažvelgė į Oną. Ji vos pastebimai papurtė galvą.

Jis pritūpė prie dukros.

— Dabar pas mamą negalima. Gydytojai ja rūpinasi. Bet gal nori kelias dienas pabūti pas mane? Nueisime į kiną, iškepsime blynų.

Eglutė linktelėjo.

Ona sudėjo jos drabužius, pižamą, sąsiuvinius, dantų šepetėlį ir mylimą kiškį. Prie durų padavė krepšį Dariui.

— Prašau. Turiu viską organizuoti. Aš negaliu dabar atsakyti į jos klausimus.

Darius tyliai pasakė:

— Pasirūpinsiu.

Laidotuvės praėjo lyg rūke. Ona prisiminė baltas gėles, šaltą vėją, žmonių balsus. Vakare bute tapo taip tylu, kad net laikrodis atrodė svetimas.

Paskambino Darius.

— Kada parvežti Eglutę?

Ona norėjo atsakyti piktai, bet nebeturėjo jėgų.

— Nežinau.

— Ji klausia, kodėl mama nepaskambina. Mes negalime ilgiau meluoti.

Ona užsimerkė.

— Rytoj pasakysime. Kartu.

Kitą dieną Eglutė sėdėjo tarp jų su piešiniu rankoje.

— Mama grįš?

Darius paėmė dukters ranką.

— Mama buvo labai serganti. Jos kūnas nebeturėjo jėgų pasveikti.

— Ji mirė?

Ona linktelėjo.

Eglutė ilgai tylėjo. Tada sušnabždėjo:

— Bet aš neatsisveikinau.

Ona prisitraukė ją arčiau.

— Atleisk man. Norėjau tave apsaugoti, bet neturėjau palikti tavęs su melu.

Mergaitė pravirko. Darius apkabino ją, Ona apkabino juos abu.

Po to Darius nebedingo. Jis pradėjo pasiimti Eglutę iš mokyklos, mokytis su ja, ruošti sumuštinius, painioti sąsiuvinius ir juokingai rišti plaukus. Jis klydo, bet buvo šalia.

Vieną vakarą jis pasakė Onai:

— Kai Rasa susirgo, aš pabėgau. Nežinojau, kaip būti šalia skausmo.

Ona atsakė:

— Rasai to laiko jau nebegrąžinsi. Bet Eglutei dar gali būti tėvu.

— Būsiu.

— Ne žodžiais. Veiksmais.

Pavasarį jie trise nuėjo į kapines. Eglutė padėjo ramunių.

— Mama, tėtis jau moka kepti blynus. Močiutė sako, kad aš juokiuosi kaip tu.

Ona verkė tyliai. Darius stovėjo šalia.

Grįžtant Eglutė paklausė:

— Močiute, mama nemiega, tiesa?

— Ne, vaikeli. Mama mirė. Bet jos meilė liko su mumis.