Danutė buvo virtuvėje, kai iš miegamojo išgirdo trankomas spintos duris.
— Jau atsikėlei? Ateik pusryčiauti, laukiu tavęs!
Algirdas neatsiliepė. Kai ji įėjo, vyras stovėjo prieš veidrodį vilkėdamas tamsų kostiumą, pirktą prieš dvidešimt metų jo keturiasdešimtmečiui.
— Kodėl taip pasipuošei? Tokio modelio jau seniai niekas nenešioja.
— Dar tiks, — atsakė jis, apžiūrinėdamas save.
— Darbe bus šventė? Nepamiršk, gydytojas uždraudė alkoholį.
— Šiame renginyje man gerti nereikės.
— Koks čia renginys?
— Kažkas panašaus į susirinkimą. Kiti gal išgers, o aš tik žiūrėsiu.
Danutė prunkštelėjo.
— Tu tik žiūrėsi? Gerai tave pažįstu.
Algirdas perbraukė rankomis per švarko atlapus.
— Gerai jį išlygink. Greitai prireiks.
Per pusryčius jis atrodė išblyškęs ir susimąstęs.
— Širdis? Atnešiu kraujospūdžio aparatą.
Algirdas uždėjo ranką ant jos delno.
— Man nieko neskauda. Tik blogą sapną sapnavau.
— Kokį?
— Sapnavau, kad miriau. Guliu su šiuo kostiumu, o visi atėję atsisveikinti sako, kad gražiai atrodau.
Danutė suraukė antakius.
— Tu rimtai saugojai kostiumą savo laidotuvėms?
— Kartais pagalvodavau, kad mane aprengsi būtent juo. Tad kito nedėk.
— Nuostabu. Dar kavos neišgėriau, o tu jau daliji nurodymus.
Kraujospūdis buvo normalus.
Po kelių minučių Algirdas pauostė orą.
— Nejauti degėsių?
Danutė nusišypsojo.
— Jaučiu.
— Orkaitėje kas nors yra?
— Ne.
— Tai kas dega?
— Gal tavo brangusis kostiumas.
Algirdas pašoko ir nubėgo į miegamąjį.
— Danute! Palikai lygintuvą ant švarko! Išdeginai skylę!
— Puiku! Dabar neturiu kuo tavęs aprengti. Teks gyventi dar bent keturiasdešimt metų!
Algirdas burbėjo, laikydamas sugadintą švarką, tačiau iš tiesų pykti negalėjo.
Praėjo kelios savaitės. Jie vėl kartu gėrė arbatą, ginčijosi dėl smulkmenų ir užmigdavo prie televizoriaus.
Danutė pradėjo pastebėti mažus vyro gestus. Algirdas rytais paruošdavo jai puodelį. Prieš išeinant pataisydavo palto apykaklę. Geriausią pyrago gabalėlį visada palikdavo jai.
Vieną vakarą ji priėjo, apkabino jį per pečius ir priglaudė skruostą prie jo žilų plaukų.
— Kas nutiko? — nustebo Algirdas.
— Nieko. Tiesiog norėjau.
Tada tyliai pridūrė:
— Kai ta diena iš tiesų ateis, nupirksiu tau naują kostiumą. Bet neskubėk. Tu man dar labai reikalingas.
Algirdas suspaudė jos ranką.
— Tuomet dar pabūsiu.
Baisiausia ne tai, kad vieną dieną mylimo žmogaus gali nelikti.
Baisiausia — nepasakyti jam, kiek daug jis reiškia, kol dar turime tam laiko.