Aušra stovėjo prie senų tėvų namų vartelių ir žiūrėjo į kiemą, kuriame užaugo.
Kriaušė buvo pasvirusi, suoliukas sutrūkinėjęs, o languose nebedegė šviesa.
— Negaliu patikėti, kad mamos nebėra, — tyliai pasakė.
Jos vyras Saulius palietė petį.
— Tu padarei, ką galėjai.
Aušra liūdnai nusišypsojo.
— Ar tikrai?
Namuose vis dar tvyrojo vaistų kvapas. Ji prisiminė paskutinius apsilankymus.
— Mama, atvažiavau.
— Kiek pabūsi?
— Iki sekmadienio. Pirmadienį turiu dirbti.
— Žinoma. Darbas…
Tada Aušra nesuprato, kiek nusivylimo buvo tame balse.
— Ji tavęs laukė, — pasakė brolis Darius.
— Važiavau, kai galėjau.
— Kartą per mėnesį. Aš buvau čia kasdien.
— Turiu darbą ir vaikų.
— Aš taip pat. Bet aš mačiau jos bemieges naktis ir girdėjau, kaip ji klausia apie tave.
— Ji man nieko nesakė.
— Nenorėjo, kad jaustumeisi kalta.
Po laidotuvių Darius pasakė, kad mama paliko namą jam.
— Tik tau?
— Taip. Nes buvau šalia.
Naktį Aušra paklausė vyro:
— Ar buvau bloga dukra?
— Ne. Tiesiog manei, kad laiko dar yra.
Kitą rytą ji atsisėdo priešais brolį.
— Aš neginčysiu testamento.
— Tikrai?
— Tu ja rūpinaisi. Mama turėjo teisę taip nuspręsti.
Darius tylėjo.
— Man skaudėjo ne dėl namo. Buvau vienas. Ji laukdavo tavo skambučių ir vizitų.
— Bijojau matyti ją silpną.
— O ji bijojo, kad ją pamiršai.
— Niekada nepamiršau.
— Aš žinau. Ji ne visada tai jautė.
Grįžusi namo Aušra apkabino vaikus Matą ir Emiliją.
— Jūs manęs nepamiršite, kai pasensiu?
— Mama, ką tu kalbi? — nusijuokė Matas.
— Mes tave mylime, — pasakė Emilija.
Aušra prispaudė juos prie savęs.
Ji suprato, kad meilę reikia ne tik jausti. Ją reikia parodyti taip, kad kitas žmogus neabejotų.
Po mėnesio ji grįžo į kaimą.
— Padėsiu tau su namu.
— Tau nereikia.
— Noriu. Nebenoriu čia būti tik viešnia.
Jie sutvarkė kiemą, pataisė vartelius ir parėmė seną kriaušę.
— Prisimeni, kaip į ją lipdavome? — paklausė Darius.
— Mama šaukdavo, kad nuliptume.
— O mes žinojome, kad ji vis tiek atleis.
Jie abu nusišypsojo.
Aušra nebegalėjo sugrąžinti praleistų dienų.
Tačiau galėjo pasirūpinti, kad nuo šiol artimiausi žmonės niekada nesijaustų palikti laukti.