Aistė sėdėjo prie autobuso lango, priglaudusi miegančią penkerių metų dukrą Emiliją. Devynmetis sūnus Jokūbas žaidė planšete.
Jie važiavo savaitgaliui pas močiutę į Kauno priemiestį. Aistės vyras Mantas turėjo būti komandiruotėje Klaipėdoje.
Autobusui sustojus prie šviesoforo, Aistė pažvelgė į kavinę, kurioje jie kadaise minėjo vestuvių metines.
Ir pamatė Mantą.
Jis sėdėjo prie staliuko su jauna šviesiaplauke moterimi. Ji juokėsi, o jis buvo palinkęs prie jos taip, kaip seniai nebepasilenkdavo prie savo žmonos.
Vakare Aistė parašė:
„Kaip komandiruotė?“
Mantas atsakė:
„Susitikimai užsitęsė. Jūsų pasiilgau.“
Aistė nemiegojo visą naktį.
Pirmadienį vyras grįžo su gėlėmis ir išsamiai pasakojo apie derybas, kurių nebuvo.
Kitą dieną Aistė atsisėdo prie jo nešiojamojo kompiuterio.
Slaptame pokalbyje pavadinimu „Projektas Baltija“ rado žinutes.
„Kada vėl galėsime susitikti?“
„Aistė su vaikais išvažiuos pas motiną. Šeštadienį būsiu laisvas.“
„Pasiilgau tavęs.“
„Su tavimi vėl jaučiuosi gyvas.“
Moteris buvo vardu Gabrielė. Jai buvo dvidešimt šešeri. Ji dirbo Manto įmonėje.
Mantas netikėtai grįžo pasiimti dokumentų.
— Tu žinai.
— Pusę metų?
Jis linktelėjo.
— Kodėl?
— Jaučiausi senas. Darbas, namai, paskola. Su ja viskas buvo lengva.
— O mes buvome našta?
— Ne. Jūs esate mano gyvenimas.
Aistė nebeatpažino žmogaus, su kuriuo praleido dvylika metų.
Kitomis dienomis jie gyveno kaip svetimi. Mantas miegojo ant sofos. Aistė rinko dokumentus ir kalbėjosi su psichologe.
Jis teigė nutraukęs santykius. Aistė paprašė paskambinti Gabrielei jos akivaizdoje.
— Sakei, kad su manimi esi laimingas, — verkė mergina.
— Tai buvo klaida.
Aistė suprato, kad Mantas melavo joms abiem.
Po kelių dienų ji netikėtai sutiko Gabrielę parduotuvėje. Mergina nuleido akis ir greitai nuėjo.
Tada Aistė pirmą kartą po ilgų metų pradėjo galvoti apie save.
Kada ji paskutinį kartą darė ką nors ne dėl vaikų ar vyro?
Ji užsirašė į jogos užsiėmimus, nusipirko suknelę ir pradėjo dažniau susitikti su draugėmis.
Mantas pastebėjo.
— Tu pasikeitei.
— Taip. Nebenoriu būti tik „Manto žmona“.
Jie pradėjo kalbėtis atvirai. Apie jo baimę senti, apie jos vienatvę ir apie metus, kai abu tylėjo.
Tai dar nebuvo susitaikymas.
Gal santuoką pavyks išgelbėti.
Gal ne.
Tačiau Aistė jau žinojo, kad neprapuls, kad ir kokį sprendimą priimtų.