Po ligoninės parsivežė motiną pas save ir sužinojo, kad ši prieš trejus metus butą padovanojo turtingai seseriai

Rūta trečią kartą perskaitė išrašą. Po klubo operacijos motina negalėjo gyventi viena. Reikėjo nuolatinės priežiūros ir ilgos reabilitacijos.

Ponia Aldona gulėjo ligoninės lovoje.

— Ar skambinai Laimai?

— Labas, mama.

— Klausiu apie seserį.

Laima gyveno dideliame name. Jos vyras turėjo transporto įmonę, namuose dirbo tvarkytoja, o svečių kambariai dažniausiai būdavo tušti.

Rūta gyveno su vyru dviejų kambarių bute ir dirbo buhaltere.

Laima perskambino vakare.

— Buvau procedūroje. Kas nutiko?

— Rytoj mamą išleidžia. Ji negali būti viena.

— Pasiimk pas save. Tavo darbas paprastesnis.

— Dirbu visą dieną.

— Bet nevadovauji verslui. Be to, mama nuolat kritikuoja mano vyrą.

— Tuomet mokėkime slaugytoją per pusę.

— Dabar netinkamas laikas. Keičiamės automobilį.

Rūtos vyras Darius išgirdo pokalbį.

— Vėl viską paliko tau?

Rūta linktelėjo.

Jie parsivežė Aldoną namo. Atidavė jai didesnį kambarį, o patys persikėlė į mažą darbo kambarį.

Jau pirmą dieną prasidėjo priekaištai.

— Senos sienos.
— Sriuba per skysta.
— Darius garsiai vaikšto.
— Pas Laimą turėčiau atskirą vonią.

— Laima tavęs nepasikvietė, — priminė Darius.

Aldona apsimetė neišgirdusi.

Rūta dirbo, vežiojo mamą pas gydytojus, keldavosi naktį ir vis dažniau prašydavo laisvadienių.

Slaugytoja kainavo beveik pusę šeimos pajamų.

Laima atsisakė prisidėti.

— Kam samdyti, jei mama pas tave?

Trečią savaitę Aldona paminėjo savo butą.

— Stovi tuščias. Galėtume išnuomoti.

Rūta iškart sutiko.

— Nuoma padengtų slaugą.

Motina nusuko akis.

— Negalime.

— Kodėl?

— Butas jau ne mano.

Darius sustingo.

— Kieno?

— Laimos. Padovanojau prieš trejus metus.

Rūta negalėjo patikėti.

— Visą butą?

— Jai reikėjo turto paskolai.

— Laima turi namą ir dar du butus.

— Tu visada buvai savarankiška.

Rūta pajuto seną skausmą.

Laima gaudavo pagalbą, nes jos reikalaudavo. Rūta negaudavo nieko, nes „susitvarkys“.

Ji paskambino seseriai.

— Iš buto pajamų mokėsi mamos priežiūrą.

— Butas mano.

— Mama irgi tavo.

— Ji gyvena pas tave.

— Nes tu atsisakei.

Laima padėjo ragelį.

Rūta pasikonsultavo su teisininku. Dovaną atšaukti būtų sudėtinga, bet buvo galima tikrinti, ar motina suprato, kad po dovanojimo nebeturės lėšų senatvei.

Rūta sukvietė šeimos susitikimą.

Ant stalo padėjo slaugos ir reabilitacijos kainas.

— Turime tris pasirinkimus. Dalijamės išlaidas. Mama gyvena po dvi savaites pas kiekvieną. Arba persikelia į reabilitacijos centrą, kurį daugiausia apmoka buto savininkė.

Laima supyko.

— Tu mane šantažuoji.

— Ne. Aš atsisakau viena apmokėti sprendimą, kurio nepriėmiau.

Aldona pravirko.

— Norite manęs atsikratyti.

Rūta atsisėdo šalia.

— Noriu, kad tavimi rūpintųsi specialistai. Aš liksiu tavo dukra. Bet negaliu būti slaugytoja visą parą ir dar išlaikyti darbą.

Laima nenorėjo priimti motinos. Galiausiai sutiko mokėti didžiąją reabilitacijos kainos dalį.

Ji bijojo teisinio ginčo ir viešo šeimos konflikto.

Po mėnesio Aldona persikėlė į centrą.

Iš pradžių kasdien skambino Rūtai.

— Išsiuntei mane pas svetimus.