Per didžiausią šaltį jie rado prie stotelės pririštą šunį. Būsto savininkė liepė jo atsisakyti — tačiau netrukus gyvūnas perspėjo apie pavojų
— Gal apsipirkime rytoj? — paklausė Birutė, žiūrėdama į apšalusį langą.
— Rytoj bus dar šalčiau, — atsakė Kęstutis. — O šaldytuve liko tik sviesto gabalėlis.
Jų katinas Grikis sėdėjo prie tuščio dubenėlio ir garsiai miaukė.
Jie nuvažiavo į prekybos centrą. Prisidėjo maisto savaitei, vandens, konservų ir pašaro katinui.
Važiuodami namo prie autobusų stotelės pamatė nedidelę šunytę. Ji buvo pririšta prie suoliuko. Šalia gulėjo krepšys ir raštelis.
„Mūza, ketverių metų. Išvykstu. Negaliu pasiimti.“
Šunytė drebėjo ir vos reagavo į balsą.
— Vežamės, — pasakė Birutė.
— Šeimininkė neleidžia šunų.
— Šiąnakt svarbiau, kad ji išgyventų.
Namuose Grikis pašoko ant spintos ir šnypštė. Mūza liko prie durų. Ji bijojo žengti į kambarį.
Veterinarė nustatė peršalimą, išsekimą ir senas žymes ant kaklo. Mikroschemos nebuvo.
Būsto savininkė ponia Nijolė apie šunį sužinojo iš kaimynės.
— Per tris dienas jo čia neturi likti.
Prieglaudos buvo perpildytos. Birutė ir Kęstutis pradėjo ieškoti kito būsto.
Mūza vis labiau prie jų prisirišo. Ji bijojo likti viena, slėpė maistą ir išsigąsdavo kiekvieno pakelto balso.
Vieną vakarą Mūza pradėjo loti prie virtuvės sienos. Ji nuolat uostė grindis ir bėgo prie durų.
Kęstutis pajuto silpną dujų kvapą.
Jie užsuko dujų tiekimą, atidarė langus ir iškvietė avarinę tarnybą. Paaiškėjo, kad senas vamzdžio sujungimas pradėjo leisti dujas ne tik jų, bet ir kaimyniniame bute.
Specialistas pasakė, kad naktį situacija galėjo tapti labai pavojinga.
Nijolė atvyko kitą rytą.
— Šuo pirmas pajuto?
— Taip.
Savininkė ilgai žiūrėjo į Mūzą.
— Tegul lieka.
Ji pakeitė nuomos sutartį ir apmokėjo vamzdžių remontą.
Mūza pamažu priprato prie saugaus gyvenimo. Ji nustojo slėpti pašarą, išmoko žaisti ir nebeverkė Birutei trumpam išėjus.
Grikis ilgai laikėsi atokiai, bet vieną rytą jie rado abu gyvūnus miegančius prie radiatoriaus.
Buvusių šeimininkų rasti nepavyko.
Birutė kartais prisimindavo raštelį. Vienas trumpas sakinys turėjo pateisinti tai, kad gyvas gyvūnas paliktas stingdančiame šaltyje.
Mūza perspėjo juos apie dujų nuotėkį.
Tačiau namų ji nenusipelnė tuo poelgiu.
Ji nusipelnė jų dar tada, kai drebėjo prie stotelės ir neturėjo kam paaiškinti, kad bijo.
Kai kurioms gyvybėms nereikia įrodyti savo naudos.
Joms reikia tik žmogaus, kuris sustos.