Ketverius metus ji kentė partnerio juokelius apie menopauzę. Viena jo frazė privertė dar tą pačią naktį parodyti duris
Trečią valandą nakties Rasa stovėjo virtuvėje. Naktiniai marškiniai buvo šlapi, plaukai prilipę prie kaklo, o veidas degė.
Ji atidarė langą.
Algis atėjo laikydamas telefoną.
— Ir vėl? — paklausė. — Tu kaip vaikščiojanti pirtis.
Rasa gėrė vandenį.
— Gal išnešti tave į balkoną? Bent atvėstum ir leistum man miegoti.
Jis nusijuokė.
Rasa padėjo stiklinę.
— Algi, susikrauk daiktus.
— Ką?
— Ryte tavęs čia neturi būti.
Jis pažvelgė nustebęs.
— Tau visai protą hormonai atėmė?
Būtent tada Rasa suprato, kad sprendimo nebepakeis.
Jai buvo penkiasdešimt šešeri. Su Algiu susipažino prieš penkerius metus draugės gimtadienyje.
Po skyrybų Rasa ilgai gyveno viena. Dirbo administratore klinikoje, turėjo suaugusį sūnų ir nuosavą butą.
Algis atrodė šiltas ir linksmas. Jis mokėjo juokauti, gamino pusryčius ir sakė, kad šalia jo Rasai nereikės visko daryti pačiai.
Po pusmečio jis atsikraustė.
Iš pradžių laikinai, nes turėjo palikti nuomojamą būstą. Vėliau pasakė, kad dvi gyvenamosios vietos yra pinigų švaistymas.
Rasa mokėjo komunalinius mokesčius ir už remontą. Algis kartais nupirkdavo maisto, tačiau nenorėjo reguliariai prisidėti.
— Mes ne svetimi, kad viską skaičiuotume.
Pirmuosius dvejus metus jie gyveno neblogai.
Vėliau Rasos ciklas tapo nereguliarus. Ji prastai miegojo, jautė nerimą ir patirdavo stiprias karščio bangas.
Gydytoja paaiškino, kad prasidėjo perimenopauzė.
Rasa papasakojo Algiui.
— Vadinasi, oficialiai tampi močiute? — pajuokavo jis.
Ji paprašė nejuokauti.
— Tu per daug jautri.
Juokeliai nesibaigė.
Kai Rasa atidarydavo langą, Algis sakydavo, kad „įsijungė šildymo sistema“. Jei ji ką nors pamiršdavo, kalbėdavo apie „menopauzinę atmintį“. Prie draugų pasakodavo, kad jų miegamajame naktimis tropikai.
Rasa ne kartą aiškino, kad jai skaudu.
— Negi namuose jau nebegalima juokauti?
Ji pradėjo slėpti savijautą.
Naktį tyliai persirengdavo. Apie nuovargį nekalbėdavo. Jei nenorėdavo eiti į svečius, sugalvodavo kitą priežastį.
Algis gyveno jos bute, tikėjosi vakarienės ir švarių drabužių. Jo indėlis į išlaidas vis mažėjo.
Kai Rasa primindavo apie pinigus, jis sakydavo:
— Ar mano buvimas tau nieko nereiškia?
Tą naktį ji suvokė, kad jo buvimas kainavo jai ramybę ir savigarbą.
— Ketverius metus prašiau sustoti.
— Dėl vieno juokelio mane išmeti?
— Ne dėl vieno. Dėl to, kad nė karto nepasirinkai manęs išgirsti.
Algis pradėjo vardyti savo nuopelnus: sutaisytą spintelę, pakeistą čiaupą ir kelias keliones automobiliu.
— Ar už tai gavai teisę mane žeminti?
— Savo amžiuje liksi viena.
Rasa pajuto seną baimę.
Ji iš tiesų bijojo vienatvės.
Tačiau dabar suprato, kad šalia Algio jau buvo viena. Tik dar privalėjo jį aptarnauti.
— Viena bent jau nebūsiu niekinama savo namuose.
Algis susidėjo vieną krepšį ir išėjo pas draugą. Tikėjosi, kad kitą dieną sugrįš.
Rasa pakeitė spyną ir sudėjo likusius jo daiktus į dėžes.
Vakare jis ilgai skambino.
— Neturiu kur eiti.
— Turi darbą, draugų ir brolį.
— Čia buvo mano namai.
— Tai buvo mano namai, kuriais leidau tau naudotis.
Pirmosiomis savaitėmis Rasa liūdėjo. Trūko įpročio ryte matyti kitą žmogų, vakare išgirsti raktą.
Tačiau ji nepasiilgo pašaipų.
Karščio bangos nesibaigė. Bet dabar galėjo atsikelti, įjungti ventiliatorių ir pakeisti patalynę nesijausdama kalta.
Rasa kreipėsi į kitą gydytoją, aptarė gydymą ir pradėjo daugiau vaikščioti.
Draugėms papasakojo tikrąją išsiskyrimo priežastį.
Viena moteris prisipažino:
— Mano vyras irgi taip juokauja.
— Pasakyk, kad tau skaudu. Jei jis myli, sustos.
Po dviejų mėnesių Algis parašė:
„Nežinojau, kad tau taip sunku.“
Rasa atsakė:
„Žinojai, kad prašiau liautis. To pakako.“
Po metų jie atsitiktinai susitiko parduotuvėje.
— Gerai atrodai, — pasakė jis.
— Gerai jaučiuosi.
Ji nebuvo visiškai atsikračiusi simptomų. Kartais vis dar nemiegodavo ir jausdavo nuovargį.
Tačiau daugiau nebereikėjo įrodinėti, kad jos kūnas vertas pagarbos.
Menopauzė neatėmė iš Rasos moteriškumo.
Ji tik atėmė kantrybę gyventi su žmogumi, kuris jos pažeidžiamumą laikė pramoga.
Ir tai buvo vienintelis pokytis, kurį Rasa priėmė su dėkingumu.