— Kaip tai neisi į mamos jubiliejų? Kas gamins ir aptarnaus svečius? — pasipiktino vyras
Asta padėjo šakutę.
— Aptarnaus?
Jos vyras Saulius susiraukė.
— Nekibk prie žodžių. Mamai šešiasdešimt. Atvažiuos visa giminė. Tu visada viską paruoši.
Asta puikiai žinojo, ką reiškia „viską“.
Penkiolika metų per vyro šeimos šventes ji stovėdavo virtuvėje. Anyta Regina sudarydavo meniu ir pakviesdavo svečius, o Saulius pažadėdavo žmonos pagalbą.
Asta atvykdavo anksti, gamindavo, nešiodavo lėkštes ir plaudavo indus.
— Šeštadienį turiu bilietus į teatrą, — pasakė ji. — Su drauge tarėmės seniai.
— Atšauk.
— Ne.
Saulius nustebo.
— Mama tavimi pasitiki.
— Ji manęs neklausė.
— Mes šeima.
— Šeimos nariai sėdi prie stalo. Aš visada stoviu prie kriauklės.
Saulius apkaltino ją savanaudiškumu.
Kitą dieną paskambino Regina.
— Girdėjau, kad neateisi.
— Turiu kitų planų.
— Jau nupirkau produktus tavo salotoms.
— Turėjote pirmiausia paklausti.
— Šeimoje nereikia visko derinti.
— Trisdešimties žmonių maitinimas nėra smulkmena.
Anyta supyko.
— Visada tave laikiau dukra.
— Ar savo dukrai taip pat neleidžiate prisėsti, kol visi indai neišplauti?
Regina nutraukė pokalbį.
Šeštadienį Saulius išvyko anksti. Prieš išeidamas pasakė:
— Jei šventė nepavyks, pati būsi kalta.
Asta išėjo į teatrą.
Jos telefonas nuolat vibravo.
„Kur didelis puodas?“
„Kiek kepti mėsą?“
„Mama verkia.“
„Niekas nepadeda.“
Asta išjungė garsą.
Grįžusi rado Saulių virtuvėje. Jo marškiniai buvo dėmėti, o veidas pavargęs.
— Kaip praėjo?
— Blogai.
Svečiai atvyko per anksti. Maistas nebuvo paruoštas. Giminaičiai sakė, kad atėjo švęsti, o ne dirbti.
Regina visą dieną skundėsi, kad Asta ją paliko.
— Mama labai pyksta.
— O tu?
— Galėjai bent vakar ką nors pagaminti.
Asta ilgai žiūrėjo į vyrą.
— Vieną dieną padarei tai, ką aš darau penkiolika metų. Ir vis tiek galvoji ne apie mano nuovargį, o kaip vėl užkrauti darbą man.
Saulius nutilo.
— Ar šiandien sėdėjai?
— Beveik ne.
— Ramiai pavalgei?
— Ne.
— Tau kas nors padėkojo?
Jis nuleido akis.
— Taip atrodė kiekviena mano šventė jūsų šeimoje.
Po savaitės Regina surengė mažesnius pietus.
Saulius pasakė, kad maistą užsakys ir visi pasidalys darbus.
— Asta gali pagaminti, — prieštaravo mama.
— Gali. Bet neprivalo.
Asta apie šį pokalbį sužinojo vėliau.
Į pietus ji atsinešė pirktą pyragą.
Regina pažvelgė į dėžutę.
— Tavo pyragas skanesnis.
— Galbūt. Tačiau šiandien nenorėjau kepti.
Po pietų Saulius su broliu surinko indus. Kiti nuvalė stalą. Asta pirmą kartą liko sėdėti ir klausėsi pokalbių.
Namuose vyras atsiprašė.
— Maniau, tau patinka viską organizuoti.
— Man patinka gaminti, kai pati pasirenku. Nepatinka, kai mano laiką pažadi kitiems.
Nuo tada Saulius nebesutiko žmonos vardu.
Prieš kitą gimtadienį Regina pati paskambino.
— Ar galėtum padaryti vienas salotas? Tik jei turi laiko. Visa kita užsakysime.
Asta nusišypsojo.
— Galiu.
— Ir po to sėsi prie stalo.
Asta sutiko.
Ji niekada nenorėjo nustoti padėti šeimai.
Ji tik norėjo, kad pagalba būtų jos pasirinkimas, o ne pareiga, kurią visi vadino meile.