Benamė kalytė kas rytą lydėdavo jį iki stotelės. Vieną dieną padėjo prie jo kojų šuniuką ir nuvedė prie paslėptos vados
Žadintuvas suskambo pusę septynių. Algirdas atsimerkė ir pažvelgė į apsilupusias nuomojamo kambario sienas.
Jam buvo keturiasdešimt šešeri.
Kambaryje stovėjo metalinė lova, senas stalas ir spinta, kurios durys neužsidarydavo. Vienintelis brangus daiktas buvo sūnaus nuotrauka.
Mantas joje buvo aštuonerių. Dabar jam buvo aštuoniolika, ir jis beveik nebesikalbėjo su tėvu.
Po skyrybų Algirdas paliko butą buvusiai žmonai ir vaikui. Iš pradžių sūnų lankydavo dažnai, tačiau darbas vis užsitęsdavo. Pamažu savaitgaliai virto retais susitikimais.
Algirdas dirbo skyriaus vadovu valstybinėje įstaigoje. Darbe buvo reikalingas. Grįžęs namo girdėdavo tik radiatoriaus spragsėjimą.
Kalytė pasirodė prieš kelias savaites.
Ji buvo tamsiai pilka, liesa, su senu rudu antkakliu. Kiekvieną rytą sekdavo Algirdą iki autobusų stotelės.
— Eik šalin, — burbėdavo jis. — Aš pats neturiu tikrų namų.
Kalytė išlaikydavo atstumą, bet grįždavo kitą dieną.
Kolegė kartą pasakė:
— Gal ji mato, kad jūs abu vieniši.
— Aš ne vienišas. Aš daug dirbu.
— Tai ne tas pats.
Vieną lietingą rytą kalytė pasirodė šlubuodama. Dantyse nešė mažą šuniuką.
Padėjo jį prie Algirdo batų.
— Ne. Aš negaliu.
Šuniukas vos sucypsėjo.
Kalytė nubėgo link apleisto garažo, sustojo ir atsisuko.
Algirdas nusekė paskui.
Po lentomis gulėjo dar keturi mažyliai. Jie buvo šlapi ir sušalę. Vienas beveik nejudėjo.
Algirdas paskambino vadovui.
— Šiandien neatvyksiu.
— Susirgote?
— Ne. Bet turiu skubų šeimos reikalą.
Veterinarė nustatė, kad kalytė išsekusi ir turi gilią žaizdą po antkakliu. Greičiausiai ji buvo laikyta pririšta ir palikta nėščia.
Algirdas pavadino ją Saule.
Visus parsivežė į kambarį.
Būsto šeimininkė ponia Vida gyvūnus draudė. Išgirdusi apie penkis šuniukus ir jų motiną, ji vos nepradėjo šaukti.
— Tai ne prieglauda!
— Tik kol rasiu namus.
— Jūs ir pats sakėte, kad čia gyvensite trumpai. Prieš devynerius metus.
Algirdas neturėjo ką atsakyti.
Vida atvažiavo. Saulė sunkiai atsistojo ir atsistojo tarp jos ir dėžės.
Šeimininkė atsiduso.
— Mano vyras vis parsinešdavo benamius gyvūnus. Aš pykdavau, bet niekada jų neišvarydavau.
Ji davė šešias savaites.
Algirdas keldavosi kas dvi valandas maitinti mažylių. Skubėdavo namo po darbo, skalbdavo paklotus ir veždavo į kliniką.
Jis buvo pavargęs, tačiau pirmą kartą per daugelį metų nejautė, kad dienos vienodos.
Kolegė padėjo paskelbti nuotraukas. Algirdas kruopščiai rinkosi būsimus šeimininkus.
Mantas pamatė skelbimą.
„Čia pas tave?“
„Taip.“
„Ar galiu užsukti?“
Algirdas ilgai žiūrėjo į žinutę.
Sūnus atėjo šeštadienį. Apžiūrėjo kambarį.
— Tu tikrai taip gyveni?
— Taip.
— Kodėl man nesakei?
— Nenorėjau, kad manęs gailėtum.
— Aš maniau, kad tau tiesiog nereikia manęs.
Algirdas nuleido akis.
Mažiausias šuniukas įsiropštė Mantui ant kelių.
— Jis išgyvens?
— Veterinarė sako, kad taip.
— Tada pavadinkime jį Viltimi.
Mantas pradėjo lankytis dažniau. Padėjo fotografuoti ir surasti šeimas.
Trys šuniukai iškeliavo į gerus namus. Vieną pasiėmė Algirdo kolegė. Viltis liko su Saule.
Algirdas išsinuomojo mažą butą su kiemeliu. Pirmą kartą pats rinkosi baldus ir kabino savo nuotraukas ant sienų.
Mantas padėjo kraustytis.
— Kodėl nustojai kovoti dėl mūsų ryšio? — paklausė jis.
— Bijojau, kad pats nenorėsi manęs matyti.
— Todėl nusprendei už mane?
— Taip.
— Tai buvo neteisinga.
— Žinau.
Atleidimas neatėjo iš karto. Tačiau sūnus pasiliko vakarienės.
Saulė ilgai bijojo pavadėlio ir pakeltų rankų. Algirdas jos neskubino. Laukė, kol pati prieis.
Vieną rytą Mantas paklausė:
— Kodėl ji pasirinko tave?
Algirdas nusišypsojo.
— Gal todėl, kad visada sakydavau jai pasitraukti, bet niekada neėjau taip greitai, kad ji negalėtų sekti.
Saulė atnešė jam savo mažylį, nes pati nebegalėjo visų išgelbėti.
O jis, priėmęs jos pasitikėjimą, suprato, kad vis dar gali išgelbėti ir tai, ką buvo apleidęs savo gyvenime.
Ne vienu dideliu poelgiu.
Kasdieniu grįžimu.