— Tai ką tu čia atvarei į mano namus? — Agnė stovėjo virtuvėje ir žiūrėjo į du mažus berniukus su vienodomis kuprinėmis. Už jų stovejo Marius, abiejose rankose laikydamas po didžiulį lagaminą. Ketvirtadienis. Eilinis ketvirtadienis, ne savaitgalis.
— Mes juk susitarėm, kad tavo vaikai iš pirmos santuokos pas mus negyvens, — jos balsas buvo ramus, bet peiliai spintoje pradėjo džerenti nuo tos ramybės.
Marius prasispraudė pro ją į koridorių ir numetė lagaminus ant grindų.
— Nepradėk, Agne. Aplinkybės pasikeitė. Mėnesiui, gal dviem.
— O gal trims? — Agnė pritūpė prie dvynukų, nusišypsojo, perbraukė per jų išsišiepusius plaukus. — Vyrai, bėkit į kambarį, ten ant stalo yra šokolado. Pažiūrėkit animacinius, kol mes su tėčiu pasikalbėsim.
Vaikai dingo. Agnė uždarė duris ir atsisuko į Marių.
— Mariiau, ar aš teisingai suprantu? Tiesiog atvarei juos ketvirtadienio vakarą, su daiktais, ir statai mane prieš faktą?
— O ką aš turėjau daryti? Jie mano sūnūs! Tu nori, kad jie gatvėje nakvotų?
— Įdomi logika. Kai tuokėmės, prisiekei, kad berniukai gyvens pas Laurą. Prisimeni? Pats sakei: „Aš jais rūpinuosi savaitgaliais, o šiaip jie su motina.” Tai ar tau atmintis kaip tas senas autobusas į Šilainius — veža tik tada, kai nori?
— Tai laikina!
— Laikina — tai šeštadienis ir sekmadienis. Du lagaminai ir „mėnuo, gal trys” — tai persikraustymas. Jauti skirtumą?
Marius pradėjo vaikščioti po koridorių. Jo batai girgždėjo ant seno parketo — tėčio klotos grindys, dar prieš karą klotos.
— Aš tau neprivalau atsiskaityti už savo vaikus. Tai ir mano namai.
— Ne, Mariiau. Tai mano kepyklėlė su butu viršuje. Buvo mano senelės, bus mano. Ir prieš tau dar kartą sakant „mano”, užmesk akį į dokumentus. Ten viena pavardė, ir ji ne tavo.
Agnė išsitraukė telefoną. Surinko anytos numerį.
Marius krūptelėjo.
— Padėk ragelį. Nedrįsk skambinti mano motinai!
— Kodėl? Tu juk priimi sprendimus už mus abu — gal ir ji nežino, kad tapo močiute pilnu etatu? Gal ir jai meluoji, kaip man?
— Agne, aš perspėju!
— Perspėji? Apie ką? Kad po penkių minučių Regina sužinos, kaip jos sūnus tvarkosi su svetimu turtu?
Pypsėjimai. Anyta atsiliepė po ketvirto.
— Regina, labas vakaras. Pasakykit, jūs žinojot, kad Marius pervežė Luką ir Justiną pas mus? Su daiktais. Visam laikui.
Tyla. Paskui anytos balsas — sutrikęs ir piktas.
— Agne, aš nieko apie tai nežinojau. Jis man nė žodžio nesakė. Kaip tai — su daiktais?
— Du didžiuliai lagaminai. Ir frazė „mėnuo, gal trys”. Tai aš ir teiraujuosi — čia šeimos planas ar jo asmeninė improvizacija?
— Dieve. Agne, aš tau tokia dėkinga. Tu ir taip kas savaitgalį su berniukais sėdi, kol jis pas draugus laksto. Aš su juo pasikalbėsiu.
— Ačiū. Bet aš, ko gero, pati susitvarkysiu. Man reikia Lauros adreso. Noriu suprasti, nuo ko ji taip staiga vaikus išgrūdo.
Anyta padiktavo adresą. Marius stovejo išbalęs, prisispaudęs nugara prie sienos. Ant kaktos — prakaito lašai, nors kambaryje vėsu.
— Kam tau jos adresas? Ką tu sumąstei?
— O tu ko išbalai? Jei viskas švaru — ko bijoti?
— Nekišk ten nosies, Agne. Tai ne tavo reikalas.
— Ne mano? Lukas ir Justinas miega mano virtuvėlėje, valgo mano duoną, piešia ant mano stalų. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį aš su jais kepu imbierinius sausainius, vedu į Santakos parką, skaitau pasakas, o tu tuo metu „pas draugą” ar „pas mamą”. Kurios, kaip paaiškėjo, irgi nemato tavęs nuo Kalėdų. Tai kur tu dingsti savaitgaliais, Mariiau?
— Aš neprivalau atsiskaityti!
— Teisingai. Neprivalai. Bet ir aš neprivalau būti aukle svetimiems vaikams, kol jų tėvas kažkur linksminasi.
Agnė priėjo arčiau. Jis buvo aukštesnis, bet dabar susitraukęs, įspaustas į kampą.
— Duok man Lauros telefono numerį.
— Ne.
— Kodėl?
— Nes ne! Gana tardymo!
— Žinai, Mariiau, kai žmogus neturi ko slėpti, jis nerėkia. Jis ramiai duoda numerį ir geria arbatą. O tu dabar panašus į katiną, kurį užtiko ant stalo su dešros gabalu nasruose. Ir dešrą jau prarijai, ir nekaltą snukutį padaryti nepavyksta.
Marius nutilo. Agnė linktelėjo.
— Gerai. Vėlu. Berniukai pavargę. Aš juos paguldysiu. O rytoj grįšim prie šito pokalbio.
Naktis buvo sunki. Agnė gulėjo atmerktomis akimis ir prisiminė savo draugės Eglės žodžius, pasakytus prieš metus: „Ruoškis siurprizui. Mano pusseserė taip pat išsiskyrė, vaikas pas ją, bet pirmai progai pasitaikius numeta jį buvusiam. Ne dienai — savaitei, mėnesiui. O alimentų reikalauja tvarkingai.”
Tada Agnė numojo ranka. Eglė visada dramatizuoja. Bet dabar kiekvienas jos žodis skambėjo kaip pranašystė.
Rytą Marius susiruošė.
— Man reikia išvažiuoti. Reikalai.
— Žinoma. Pas tave visada reikalai. Šeštadieniais — ypač.
— Ir vėl?
— Aš dar net nepradėjau. Važiuok. Aš pasirūpinsiu berniukais. Kaip visada.
Jis išėjo. Agnė palaukė dvidešimt minučių, aprengė dvynukus ir nuvežė pas anytą į Senamiestį.
Regina atidarė duris, pamatė anūkus ir viską suprato iš karto.
— Užeikit, mano gerieji. Močiutė cepelinų išvirs.
Berniukai nubėgo į vidų. Regina sulaikė Agnę už rankos.
— Agne, atleisk jam. Aš nežinau, kas jam darosi. Jis ir man meluoja.
— Regina, man reikia tikslaus Lauros adreso. Jūs davėt gatvę, o namo numerį?
— Aštrus skveras, septyniolika, butas šeši. Agne, tik nekapok iš peties.
— Aš nekapoju. Aš atsargiai atveriu. Kaip chirurgė.
Agnė nuvažiavo nurodytu adresu. Liejosi lietus, toks bjaurus balandžio lietus su šlapiu sniegu. Laiptinė, trečias aukštas, durys su skaičiumi šeši.
Paskambino.
Žingsniai.
Spragtelėjo spyna.
Duris atidarė Marius. Basas, su megztiniu be marškinių po apačia. Už jo nugaros — moteriškas švarkas ant kabyklos, virtuvėje garuoja arbatinukas.
Sekundė.
Dvi.
Trys.
Jo veidas išsitempė, akys pradėjo bėgioti. Žmogaus, sugauto ant pačio akivaizdžiausio melo, veidas.
Agnė tylėdama pažiūrėjo į jį. Paskui į koridorių. Ant grindų — Lauros šlepetės su zuikiais.
— Agne! Palauk! Tai ne… Aš tik padėjau! Čia vandentiekis užsikimšo, ji paskambino, aš atvažiavau!
Balsas vejasi ją laiptinėje, atsimuša į sienas.
Agnė neatsisuko. Išėjo į kiemą, giliai įkvėpė šalto drėgno oro. Išsitraukė telefoną.
Pirmas skambutis — Antanui, senam meistrui, kuris jai remontavo kepyklėlę.
— Antanai, labas. Man reikia pakeisti spyną. Taip, šiandien. Taip, įėjimo. Per valandą gali? Puiku.
Antras skambutis — pervežimo tarnyba.
— Sveiki. Reikia dviejų krovikų daiktams supakuoti ir išvežti. Kiekis nedidelis — pora maišų drabužių, darbo stalas, kėdė. Pristatymo adresas kitas. Taip, viskas vienu reisu.
Ji ėjo per lietų, ir jai buvo viskas aišku. Laura išgrūdo vaikus pas Marių, tiksliau — pas Agnę, kad atlaisvintų butą susitikimams su buvusiu vyru. Klasikinė schema: vaikai — ten, meilužis — atgal. Bet Laura turėjo vyrą. Arną. Regina minėjo jį kelis kartus. Ir Agnė jau žinojo, ką daryti.
Kai grįžo namo, Antanas jau laukė prie vartų su lagaminėliu įrankių. Krovikai atvažiavo po penkiolikos minučių.
Agnė atidarė duris ir ramiai, metodiškai, be jokios skubos surinko Mariaus daiktus. Jo žieminė striukė. Batai. Stalas iš kampo, prie kurio jis sėdėdavo apsimetęs, kad dirba. Drabužiai. Knygos apie verslą, kurių niekada neskaitė. Vaikų daiktai — atsargiai, į atskirus maišus. Žaislai. Kuprinės.
— Kur vežt? — paklausė vyresnysis krovikas.
— Aštrus skveras, septyniolika, butas šeši. Palikti prie durų. Jei neatidarys — prie laiptinės.
Antanas pakeitė spyną per keturiasdešimt minučių. Padavė tris naujus raktus. Agnė atsiskaitė, užrakino duris ir atsisėdo ant grindų tyliame koridoriuje.
Telefonas suskambo po pusantros valandos. Mariaus numeris.
— Agne! Ką tu padarei?! Man Laura skambina, rėkia, kad kažkokius maišus atvežė!
— Teisingai. Ten tavo daiktai. Ir tavo vaikų daiktai. Aš juos išsiunčiau vieninteliu adresu, kur, pasirodo, tu leidi šeštadienius.
— Tu iš proto išėjai! Ji turi vyrą! Arnas vakare grįš — ką jis pagalvos?!
— Arnas? Dėl jo nesijaudink. Aš jam jau parašiau. Pridėjau adresą, tavo vizito laiką ir trumpą jūsų „užsikimšusio vandentiekio” turinį. Jis pasirodė labai supratingas žmogus. Atsakė vienu žodžiu: „Supratau.”
— Tu… tu šito nepadarei.
— Padariau, Mariiau. Ir būčiau padariusi anksčiau, jei nebūčiau tikėjusi kiekvienu tavo žodžiu. Žinai, tai net juokinga — tu buvai toks įsitikinęs mano kvailumu, kad nustojai slėptis. Atvarei vaikus ketvirtadienį, o pats šeštadienį nuvažiavai pas Laurą pro paradines duris. Net galvos nepasukai — o jei žmona už kampo?
— Agne, paklausyk…
— Ne, tu paklausyk. Berniukai pas Regina. Sveiki, sotūs, žaidžia. Spyną pakeičiau. Skyrybų prašymą pirmadienį paduosiu.
— Tu negali taip! Mes juk…
— Ką — „mes juk”? Susitarėm? Taip, Mariiau, susitarėm. Vaikai — pas Laurą. Savaitgaliai — mūsų. Ištikimybė — abipusė. Tu pažeidei visus tris punktus per metus. Jei tai būtų sutartis, tau būtų iškelta byla.
— Aš tau nebuvau neištikimas!
— Tu atidarei savo buvusios žmonos buto duris šeštadienio rytą basas ir be marškinių. Aišku, galima tai pavadinti „pagalba dėl vandentiekio”, bet tada tu pats prasčiausias santechnikas mieste — nes vandentiekis taip ir liko nesutvarkytas. O ant grindų stovejo Lauros šlepetės su zuikiais.
Marius nutilo. Agnė girdėjo, kaip jis sunkiai kvėpuoja.
— Iš kur tu žinai apie vandentiekį?
— Aš vakar girdėjau, kaip tu repetavai pasiteisinimą. Murmėjai sau po nosimi vonioje, galvojai, kad miegu. „Vandentiekis užsikimšo, ji paskambino, aš tik užsukau.” Mariiau, tu net meluoji netalentingai. Nors „kanalizacija sprogo” — solidžiau skambėtų.
— Agne, aš atvažiuosiu. Pasikalbėsim normaliai.
— Neatvažiuok. Raktai kiti. Pokalbis baigtas. Štai ką aš noriu, kad tu įsimintum: aš sutikau už tavęs tekėti žinodama apie vaikus. Aš juos pamilau. Kiekvieną savaitgalį — parkas, kepimas, knygos, o tu tuo metu neva pas draugą ar pas mamą. Regina, beje, patvirtino — tu pas ją nebuvai nei karto per paskutinius keturis mėnesius.
— Ji tau tai pasakė?!
— Ji ne tik tai pasakė. Ji pasakė: „Agne, aš tau dėkinga, kad tu toleruoji mano sūnų. Jis to nenusipelno.” Ir žinai ką? Ji teisi.
— Aš neturiu kur eiti.
— Turi Lauros adresą, kur jautiesi kaip namie. Turi Reginos adresą, kur laukia paaiškinimų. Turi, pagaliau, visą Žemės rutulį — vietos užteks. O mano kepyklėlė daugiau nėra sąraše.
Agnė paspaudė atmetimo mygtuką ir užblokavo numerį. Paskui užblokavo visus įmanomus ryšio būdus.
Atsisėdo ant taburetės koridoriuje ir minutę sėdėjo tyloje. Lietus būgnijo į palangę.
Telefonas suskambo iš nežinomo numerio. Ji atsiliepė.
— Agne? Čia Arnas. Lauros vyras. Buvęs vyras, matyt, nuo šiandien.
— Arnai. Man gaila, kad taip išėjo.
— Nesigailėkit. Aš seniai įtarinėjau, bet trūko fakto. Jūs man tą faktą padovanojot. Jo daiktų maišai prie mano durų — tai, žinokit, įtikinamiau už bet kokią nuotrauką.
— Jis stovejo basas. Jūsų bute.
— Be batų? Visiškai?
— Taip. O ant grindų buvo Lauros šlepetės. Su zuikiais.
— Rožinės, su nulėpusiom ausim? Čia mano dovanotos pernai per Velykas. Nuostabu. Net šlepetes jai dovanoju, o ji su mano pakaitalu…
Jie abu nutilo. Paskui Arnas tyliai nusijuokė.
— Žinokit, Agne, aš dabar stoviu balkone, žiūriu į jo daiktų krūvą prie laiptinės — ir man kažkodėl lengva. Lyg man būtų išrovę dantį, kurį skaudėjo trejus metus.
— Pas mane panašiai. Tik aš dar nespėjau išrauti. Tik ką pakeičiau spyną.
— Jūs greitesnė. Aš dar porą dienų vaikščiosiu ir spjaudysiuosi.
Agnė padėjo ragelį. Kepyklėlėje buvo tylu ir tuščia. Ant grindų liko pėdsakai nuo Mariaus darbo stalo. Ant lentynos — dulkių stačiakampis, kur stovejo jo knygos. Viskas.
Susiskambino Eglė.
— Agne, kaip tu? Mačiau prisijungei, bet nieko nerašai.
— Egle, tu buvai teisi.
— Dėl siurprizo?
— Dėl siurprizo. Jis man nepatiko.
— Pasakok.
— Jis atvare vaikus su daiktais, o pats savaitgaliais važinėjo pas buvusią. Nuvažiavau adresu — jis man atidarė duris basas. Siurprizas.
— Ir ką tu?
— Pakeičiau spyną, išsiunčiau jo daiktus krovikais pas buvusią, parašiau jos vyrui, pirmadienį paduosiu skyryboms.
— Per kiek valandų tu tai padarei?
— Per keturias. Gal per tris su puse.
— Agne, tu robotas. Aš savaitę verktų į pagalvę.
— Verksiu vėliau. Dabar neturiu laiko. Dabar man reikia paskambinti Reginai ir įsitikinti, kad berniukai pavakarieniavo.
Tuo metu Marius stovejo vidury Aštriojo skvero po lietumi. Telefonas be perstojo vibravo. Laura skambino šeštą kartą. Arnas atsiuntė žinutę iš trijų žodžių: „Pasiimk savo daiktus.” Mama parašė: „Atvažiuok. Pasikalbėsim.”
Jis neatsakinėjo niekam. Stovejo ir žiūrėjo į ekraną, kur kiekvienas skambutis buvo nuosprendis.
Prieš metus viskas buvo idealu. Žmona myli, vaikai sutvarkyti, buvusi prieinama, jos vyras nieko nežino. Ideali konstrukcija. Kaip kortų namelis.
Kortų namelis sugriuvo per keturias valandas. Viena Agnės kelionė adresu — ir viskas subyrėjo. Žmona pakeitė spynas. Arnas sužinojo tiesą. Motina laukia paaiškinimų. Laura panikoje.
Telefonas vėl suskambo. Laura. Jis numetė.
Įsikišo telefoną į kišenę.
Ir nuėjo per lietaus šydą, nežiūrėdamas į šonus, o šalti lašai tekėjo jam už apykaklės.
Agnė tuo metu skambino anytai.
— Regina, berniukai pavakarieniavo?
— Pavakarieniavo, Agnute. Cepelinų suvalgė po tris kiekvienas. Jau miega.
— Ačiū jums.
— Agne… tu padavei skyryboms?
— Pirmadienį paduosiu.
— Aš tavęs neatkalbinėsiu. Jis to nusipelnė. Bet berniukai… Tu juk prie jų prisirišai?
— Prisirišau. Lukas man piešia atvirukus kiekvieną sekmadienį. Justinas išmoko skaityti — man pirmai perskaitė žodį „švyturys”.
— Tu dėl jų padarei daugiau nei jų tėvas per paskutinius metus.
— Vaikai niekuo nekalti. Jei jums reikės pagalbos — aš šalia. Bet su Mariumi — viskas.
— Žinau, Agnute. Žinau.
Agnė padėjo telefoną ant spintelės.
Kepyklėlė buvo tyli, tuščia ir — sava. Nėra svetimų lagaminų koridoriuje, nėra svetimo melo ore, nėra svetimų šlepečių prie durų. Kvepėjo miltais ir cinamonu nuo vakar keptų bandelių.
Ji priėjo prie lango. Pro jį matėsi šlapios Žaliakalnio gatvės, seni kaštonai, pradedantys krauti pumpurus.
Ant palangės stovejo senelės malūnėlis kavai. Vis dar veikė.
Agnė įsijungė jį, sumalė saują pupelių, užsipylė verdančiu vandeniu. Atsisėdo prie didžiojo stalo, prie kurio rytais rinkdavosi kaimynai šviežių bandelių.
Telefonas tyliai suvibravo. Eglė atsiuntė nuotrauką: jųdviejų, pernai vasarą Palangoje. Besijuokiančios, įraudusios nuo saulės.
Po apačia buvo prierašas: „Didžiuojuosi tavimi.”
Agnė ilgai žiūrėjo į nuotrauką. Paskui pakėlė puodelį, gurkštelėjo karštos kavos ir pradėjo rašyti atsakymą:
„Ačiū. Dabar gyvenu toliau.”
Už lango lietus staiga liovėsi. Pro debesis prasimušė pirmas vangus balandžio saulės spindulys, nuslydo per šlapią stogą, per senus kaštonus, per kepyklėlės iškabą „Rugiagėlė”.
Kava garavo.
Agnė sėdėjo prie stalo ir galvojo apie tai, kad rytoj reikia kepti du partijas duonos — vieną su kmynais, kitą su saulėgrąžom. Ir kad pirmadienį reikia nueiti į seniūniją, sutvarkyti dokumentus. Ir kad Lukui reikia naujų akvarelinių dažų — senieji beveik pasibaigė. Ir kad Justinas prašė knygos apie dinozaurus.
Ir kad gyvenimas — jis toliau. Jis visada toliau, kai nustoji tempti svetimus lagaminus.
