Marytė Sidaravičienė trisdešimt vienus metus išdirbo laborante Kauno botanikos sode ir manė, kad mačiusi viską: devyniasdešimt antrųjų sausrą, potvynį, kai rūsį su archyvu užliejo iki kelių, ir net tuos metus, kai direktorius pardavė dalį šiltnamio po padangų keitykla. Bet tą rugsėjo rytą, kai į jos kabinetą įėjo anūkas Tomas su nešiojamu kompiuteriu pažastyje, ji suprato: laukia dar vienas išbandymas.
— Bobut, pasirašyk, — pasakė jis ir padėjo aplanką ant stalo šalia jau atšalusio arbatos puodelio. — Tai formalumas. Reikia, kad šiltnamis su tropiniais drugiais būtų įformintas mano vardu, nes tu juk jau… pensijoje.
Formalumas vadinosi dovanojimo sutartimi. Marytė užsidėjo akinius, kabančius ant karoliukais nuaustos virvutės — anūkės dovana gimtadieniui, — ir perskaitė dokumentą du kartus. Tomui dvidešimt šešeri, jis metus be darbo, tiksliau, jis tai vadino „pereinamuoju laikotarpiu tarp projektų". O šiltnamis su drugiais — tai, ką Marytė statėsi vienuolika metų, gavusi vadovybės leidimą ir už savo pačios pinigus, kuriuos taupė nuomodama savo butą Vilniaus gatvėje, kol pati glaudėsi tarnybiniame kambarėlyje prie sodo.
— Tomuk, o kam tau šiltnamis, jei tu gyvenime nei vieno drugio, išskyrus kopūstinį, nesi matęs?
— Nes galima parduoti, bobut. Pirkėjų yra. Vienas vyras iš Kėdainių nori čia restoraną su tropine zona atidaryti, duoda penkiolika tūkstančių eurų. Tau irgi kai ką atseis.
Ji tylėjo neilgai — lygiai tiek, kiek reikėjo nuo rankovės nubraukti nuo palangės nukritusį sausą begonijos lapą.
— Na, to nebus.
Tomas įsižeidė, trenkė durimis taip, kad sudrebėjo įskilęs stiklas, kurį pakeisti vadovybė žadėjo dar praėjusiais metais. Nuėjo pas motiną — Marytės dukrą Rasą, kuri dabar gyveno Kėdainiuose su nauju vyru ir visada stodavo sūnaus pusėn, nes jautėsi kalta dėl skyrybų ir persikraustymo.
Kitą dieną Rasa paskambino pati.
— Mama, na ko tu kabinėjiesi. Tomukui reikia starto gyvenime. Tu jau kiek metų ties tais drugiais sėdi, o naudos — jokios. Nei anūkams džiaugsmo, nei sau normalios pensijos.
— Džiaugsmo kaip tik daug, Rasa. Tik tu seniai neužsukai pažiūrėti.
Šiltnamyje, kol vyko tas pokalbis telefonu, plasnojo Greta — permatomasparnė, beveik nematoma tarp pasiflorų lapų. Marytė parsivežė lėliukių iš Kosta Rikos draustinio dar du tūkstančiai keturioliktaisiais, per pažįstamą entomologą, ir trejus metus tyrinėjo, kuo šerti vikšrus, kad jie priprastų prie šiltnamio klimato. Pasirodė — pakanka tikslios temperatūros, drėgmės ir nuodingų alkaloidų iš pasiflorų, kurias ji irgi auginosi pati, iš sėklų.
Savaitė prabėgo telefono skambučių, kurių Marytė nekėlė, tylumoje ir po tarnybinio kambarėlio durimis paliekamuose rašteliuose — sprendžiant iš rašysenos, juos rašė Rasos vyro dukra, nes pati dukra net raštelio parašyti asmeniškai nenorėjo.
Paskui atėjo laiškas — ne nuo šeimos, o iš miesto savivaldybės. Pasirodo, Tomas, nesulaukęs bobutės parašo, nuėjo pas notarą su senojo šiltnamio techninio paso kopija — to, kuris liko dar iš devyniasdešimtųjų, kai pastatas buvo įregistruotas kaip ūkinis priestatas, o ne kaip atskiras objektas su leidimų dokumentacija tropinių vabzdžių veisimui. Jis mėgino įforminti nuosavybės teisę per kažkokią pusiau teisėtą schemą su „faktiniu naudojimu", tikėdamasis, kad bobutė, pamačiusi jau įvykusį faktą, tiesiog susitaikys.
Jis nežinojo vieno: prieš trejus metus Marytė, po to atvejo su potvyniu, kai vos neprarado dokumentų archyvo, įformino šiltnamį oficialiai savo vardu per apskrities aplinkos apsaugos departamento mokslinį grantą — su visais aktais, pažymomis apie kolekcijos unikalumą ir net įrašu vietinės reikšmės gamtos objektų registre. Tomo schema subyrėjo dėl šito fakto per vieną teisininko vizitą.
Marytė sužinojo apie anūko bandymą iš pažįstamos savivaldybėje skambučio, kuri perspėjo: geriau patikrink dokumentus, nes kažkas domėjosi tavo šiltnamiu su svetimu pasu rankoje.
Tą patį vakarą ji paskambino savo advokatui Vidui Kazlauskui, su kuriuo kadaise bylinėjosi dėl sklypo ribos su kaimynu ir liko patenkinta rezultatu.
— Vidai, man reikia uždaryti visas galimybes perleisti šiltnamį. Galutinai.
— Marija Jonovna, bet juk pas jus viskas švariai įforminta. Kas bandė?
— Anūkas. Ir, atrodo, ne vienas.
Per tris dienas jie įformino notarinį draudimą bet kokiems registraciniams veiksmams dėl objekto be asmeninio savininkės dalyvavimo, o kartu Marytė perrašė testamentą: šiltnamis su drugelių kolekcija ir visas mokslinis archyvas atiteko ne šeimai, o apskrities kraštotyros muziejui — su sąlyga, kad ekspozicija neš jos vardą ir bus atvira moksleiviams nemokamai.
Atomazga įvyko šeštadienį, kai Tomas su motina atvažiavo į botanikos sodą — jau be aplanko, bet su kostiumuotu vyru, prisistačiusiu kaip „investuotojo iš Kėdainių atstovas". Marytė sutiko juos prie šiltnamio įėjimo, su darbiniu chalatu, žnyplutėmis rankoje — kaip tik genėjo nudžiūvusius pasiflorų ūglius.
— Ponia Sidaravičiene, — pradėjo kostiumuotas vyras, — mes pasiruošę aptarti kompensaciją už…
— Už ką? — perklausė ji, neatitraukdama akių nuo krūmo. — Objektas neparduodamas. Ir nedovanojamas. Apie tai yra notarinis aktas, įregistruotas registre prieš tris dienas. Norite — galiu duoti bylos numerį, patikrinkite patys.
Rasa išblyško, Tomas žengtelėjo atgal.
— Bobut, tu ką, tikrai… į muziejų? — balsas trūko.
— Į muziejų. Penkiolika tūkstančių eurų tavo pirkėjo liks pas jį, o drugiai liks čia, kur jiems vieta.
Kostiumuotas vyras tylėdamas apsisuko ir nuėjo prie automobilio — pilkos „Škoda Octavia", stovinčios prie vartų. Tomas žiūrėjo jam įkandin, paskui į bobutę, paskui vėl į automobilį, jau išvažiuojantį iš sodo kiemo.
Rasa mėgino dar kažką sakyti apie šeimą, apie tai, kad su artimaisiais taip nedaroma, bet Marytė jau atidarė šiltnamio duris — ten, šiltame drėgname ore, tarp pasiflorų lapų, be garso sukosi Greta, beveik permatoma, beveik nematoma, ir tupė ant žiedo taip atsargiai, tarsi bijotų palikti pėdsaką.
— Ateikite, kai norėsite pažiūrėti, — pasakė Marytė, nesisukdama. — Muziejaus bilietas šeimai bus nemokamas. Tai aš irgi įrašiau akte.
