Mama niekada nesuprato, kodėl aš tylėjau prie stalo, kai ji atnešė obuolių pyragą. Manau, ji vis dar galvoja, kad tai buvo apie pinigus.
Vadinuosi Tadas, man trisdešimt treji. Prieš metus išsiskyriau su Ievos, dirbu sandėlio prižiūrėtoju Vilniuje, Fabijoniškėse nuomojuosi vieno kambario butą, kur žiemą švilpia pro balkono duris, o už sienos kaimynas kiekvieną vakarą žiūri tas pačias naujienas per LRT taip garsiai, kad girdžiu diktoriaus balsą per plyteles. Turiu seserį Rasą, jai trisdešimt septyneri, gyvena Anykščiuose su vyru ir dviem vaikais, ir jauniausią – Gretą, dvidešimt šešerių, ką tik baigusią studijas ir dirbančią kažkokioje rinkodaros firmoje.
Mūsų senelė paliko sodybą prie Šventosios upės, netoli Anykščių – tą pačią, kur seneliai kadaise laikė bites ir sodino agrastus. Kai senelis mirė, senelė nustojo ten važiuoti visai, sakė, kad be jo sodyboje nebėra prasmės. Namelis apaugo dilgėlėmis, stogas pradėjo pūti. Sausį senelė mirė miegodama. Mama, kuriai penkiasdešimt aštuoneri, dirba siuvėja mažoje dirbtuvėje Anykščių centre, sutrumpina rankoves, taiso apačias – ji viena turėjo nuspręsti, ką daryti su tuo sklypu, nes mamos sesuo seniai gyvena Prancūzijoje ir savo dalies atsisakė.
Mes trys niekada tos sodybos ypač nemėgome – uodai, jokio ryšio, nuobodulys. „Parduok ir padalink po lygiai“, – pasakė Rasa, ir mes su Greta linktelėjome. Mama pardavė sklypą už šimtą dvidešimt tūkstančių eurų ir tą pačią dieną pervedė mums po keturiasdešimt tūkstančių, kiekvienam su vienoda pavedimo paskirtimi: „Sklypas – tavo dalis“.
Rasa už savo dalį pasikeitė visus langus bute ir perdarė vonią. Greta įdėjo pinigus į taupomąją sąskaitą. Aš – tylėjau. Nepasakiau mamai, kam išleidau pinigus, nes gėda. Iš tikrųjų padengiau skolas, kurias susikroviau po skyrybų: greituosius kreditus, kuriuos ėmiau, kai teismas nustatė alimentus sūnui, o nuomos kaina Vilniuje vis kilo. Ievai su vaiku dabar galiu skambinti tik pagal grafiką, antradieniais ir kas antrą savaitgalį, ir dažnai ji randa priežastį, kodėl „šįkart nepatogu“.
Po dviejų mėnesių paskambinau mamai, paprašiau, ar galiu užsukti šeštadienį. Ji nudžiugo – aš skambinu retai. Kai atvažiavau, ji buvo išvirusi barščius ir iškepusi obuolių pyragą, ant stalo patiesusi lininę staltiesę su siuvinėtais rugiagėlėmis, kurią kadaise siuvo jos motina. Aš atrodžiau blogai, numetęs svorio, su tamsiais ratilais po akimis. Valgiau barščius tylėdamas. Tik prie kavos prabilau.
– Mama, man reikia paskolinti pinigų. Tiek pat, kiek gavau už sklypą.
Ji sudėjo puodelį ant lėkštutės labai atsargiai.
– Tadai, kas atsitiko su tais pinigais?
Nusukau žvilgsnį į šaldytuvą, ant kurio kabojo Rasos vaikų piešiniai, prilaikomi magnetuku iš Palangos.
– Turėjau skolų. Padengiau jas.
– Kokias skolas?
– Įvairias. Po skyrybų teko kaip nors išsisukti, pati žinai.
Ji žinojo, kad man buvo sunku – mažas atlyginimas sandėlyje, nuoma, alimentai, vaikas, kurį matau vis rečiau. Bet apie konkrečias skolas nežinojo nieko, nes aš niekada nemėgau, kai manęs klausinėja.
– Sūnau, aš neturiu keturiasdešimt tūkstančių. Net pusės tos sumos neturiu.
– O Rasa? – ištarė tą klausimą kietesniu balsu, negu norėjau. – Ji už tuos pinigus perdarė visą vonią, pakeitė visus langus. Tai kainuoja daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių, mama. Iš kur likusius ėmė?
– Iš savo santaupų. Nežinau tiksliai, nesiaiškinau.
– O gal iš tavęs.
Tyla įsismelkė tarp mūsų kaip drėgmė į senos sodybos sienas.
– Kiekvienas iš jūsų gavo tiek pat, iki cento, – pasakiau ramiai, bet balsas man drebėjo.
– Taip, bet Rasa gyvena čia pat, Anykščiuose. Tu kiekvieną dieną vedi jos vaikus į mokyklą, sėdi su jais po pamokų, gamini jiems pietus. Ar žinai, kiek tai kainuotų, jei ji samdytų auklę? – paklausiau.
Mama nutilo. Aš tęsiau:
– Tu man esi mama dvi savaites per mėnesį per telefoną ir kelis kartus per metus prie šito stalo. Rasai esi kasdien.
– Tai ne tas pats, – tarė tyliai.
– Man – tas pats, mama.
Tą dieną išvažiavau neparagavęs pyrago. Prie durų atsisukau ir pasakiau frazę, kuri, matyt, dabar jai neduoda ramybės:
– Tu visada sakai, kad dalini po lygiai. Bet po lygiai ir teisingai – ne tas pats.
Ji skambino tris kartus per savaitę. Nekėliau ragelio. Ketvirtą kartą iškart persijungė į balso paštą. Parašė žinutę: „Tadai, pasikalbėkim ramiai, prašau. Labai tave myliu." Atsakiau po dviejų dienų: „Žinau, mama. Bet tai nekeičia to, ką pasakiau."
Rasa sužinojo – ar Greta jai pasakė, ar aš pats parašiau, nebeprisimenu. Atvažiavo pas mamą įsiutusi, mama vėliau man perpasakojo tą pokalbį žodis žodin, tarsi bandydama, kad aš atleisčiau ir jai, ir sau: „Aš tavęs niekada neverčiau prižiūrėti mano vaikų. Pati pasisiūlei." Mama tada nežinojo, ką atsakyti, nes iš tikrųjų teisi buvo Rasa – niekas jos nevertė. Bet ir aš buvau teisus savaip.
Mano žinutės daugiau iš mamos nebuvo mėnesį. Rasa manė, kad tai mano problema ir kad man tiesiog reikia laiko atvėsti. Greta atsargiai sakė, kad „galbūt Tadas šiek tiek perdeda, bet iš esmės suprantu, apie ką jis".
Rugsėjo pabaigoje mama pati atvažiavo pas mane į Vilnių – pirmą kartą per trejus metus. Atsivežė ne pyragą. Atsivežė aplanką.
Atrakinau duris, ji stovėjo laiptinėje su ruda popierine byla, apvyniota gumele, kaip visada saugo svarbius dokumentus. Praėjo pro mane į virtuvę, padėjo aplanką ant stalo, atsisėdo ir tik tada prabilo:
– Aš pardaviau savo dalį akcijų iš siuvyklos, kurioje dirbu. Ta dirbtuvė – kooperatyvinė, mums prieš dešimt metų leido išsipirkti dalį. Turėjau ten septynis šimtus penkiasdešimt eurų vertės pajų, nemažai, susikaupė per metus. Pardaviau juos savininkei. Prie to pridėjau tai, ką atidėjau per pastarąsias savaites, ir tai, ką man skolino sesuo iš Prancūzijos. Susidarė keturiolika tūkstančių eurų.
Ji atsegė gumelę ir padėjo priešais mane banko išrašą.
– Tai ne keturiasdešimt tūkstančių, Tadai. Tiek, kiek galiu, neatimdama nieko iš Rasos ir Gretos, ir neįsiskolindama pati sau senatvėje. Bet tai – tik tau. Ne tavo dalis iš sklypo, ne kompensacija, o dovana nuo manęs, nes supratau, kad kai tu augai, tave dažniausiai augino auklė iš kaimo, nes aš dirbau dvi darbo vietas, o su Rasa ir Greta sėdėjau namie ilgiau. Aš tikrai buvau nevienoda mama, sūnau. Tik niekada nedrįsau to sau pasakyti garsiai.
Sėdėjau prie savo virtuvės stalo, prie kurio niekas niekada nebuvo sėdėjęs, tik aš ir šaldytuvo dūzgimas, ir žiūrėjau į išrašą, kur juodu ant balto stovėjo suma, ir į mamos rankas, sudėtas ant to paties aplanko.
– Mama, tau nereikėjo parduoti savo pajaus.
– Reikėjo, – atsakė ji. – Ne todėl, kad tu teisus dėl pinigų. O todėl, kad tu buvai teisus dėl kažko kito, ko pinigais neišsprendi. Ir aš noriu, kad tu žinotum: aš tave girdėjau.
Ji nepasiliko ilgai. Palydėjau ją iki autobusų stoties Fabijoniškėse, lijo, ji pasiėmė lietsargį iš rankinės, tos pačios, kurioje visada nešiojasi siūlus ir žirkles darbui. Prieš įlipdama į autobusą pasakė tik viena:
– Barščių sriuba dar liko šaldytuve. Kitą kartą atvažiuok pas mane, pavalgysi šiltus.
Atsakiau, kad atvažiuosiu. Ir šįkart tikrai atvažiavau – po dviejų savaičių, sekmadienį, be paskambinimo iš anksto. Sriuba buvo dar šilta.
