— Rytoj to katino bute nebeliks, — pasakė Darius taip ramiai, lyg kalbėtų apie sugedusią lempą, o ne apie gyvą padarą, kuris trejus metus miegodavo prie žmonos kojų.
Asta kaip tik traukė bulves iš orkaitės, kai išgirdo raktą spynoje. Darius grįžo vėlai, kaip visada po ketvirtadienio susirinkimo. Raktus ant spintelės numetė taip stipriai, kad ji krūptelėjo.
Ant virtuvės stalo sėdėjo Pilkis — pilkas katinas su balta dėme ant krūtinės — ir ramiai laižė leteną.
— Vėl ant stalo, — tarė Darius.
Asta paėmė katiną, akimirkai prispaudė prie savęs ir nuleido ant grindų. Pilkis užšoko ant palangės ir pažvelgė į rudens tamsą.
— Rytoj jo čia nebebus, — pakartojo Darius. — Nuvežk mamai, atiduok į prieglaudą, kam nori. Man nesvarbu.
Asta atsisuko.
— Nesvarbu?
— Taip. Treji metai plaukų, dubenėlių, guolio koridoriuje. Užtenka. Arba katinas, arba aš.
Virtuvėje tapo tylu.
Asta lėtai užsegė maisto maišelį.
— Gerai, — pasakė. — Supratau.
Darius pamanė, kad laimėjo.
Naktį jis ilgai neužmigo. Pilkis murkė prie Astos kojų, ir tas garsas jį erzino. Prieš trejus metus Asta parsinešė jį iš lauko — šlapią, liesą, su sužeista ausimi. Darius tada pasakė: tik vienai nakčiai. Vėliau: tik ne ant sofos. Dar vėliau: tik ne į miegamąjį.
Bet Pilkis liko.
Nes Asta ir pati troško kažko, kas liktų šalia be priekaištų.
Ryte Darius išėjo į koridorių ir sustingo.
Prie durų stovėjo du lagaminai.
Jo lagaminai.
Šalia gulėjo marškiniai, dokumentai, kompiuteris ir skutimosi mašinėlė.
— Kas čia dabar? — paklausė.
Asta stovėjo prie durų. Pilkis sėdėjo šalia jos.
— Tu pasakei: arba katinas, arba aš.
Darius nusijuokė.
— Ir tu pasirinkai katiną?
— Ne. Pasirinkau ramybę.
Jo veidas sukietėjo.
— Griausi santuoką dėl gyvūno?
— Ne gyvūnas ją griovė. Ją griovė tavo įsakymai. Tavo šaltumas. Tavo įprotis viską, kas man brangu, vadinti nesąmone.
— Tu perdedi.
— Taip sakai visada, kai aš pagaliau pradedu kalbėti.
Darius išėjo pas draugą. Pirmą dieną pyko. Antrą pasakojo, kad žmona išvarė jį dėl katino. Trečią draugo žmona ramiai pasakė:
— Gal ne dėl katino. Gal jis tik buvo paskutinis lašas.
Po savaitės Darius grįžo su gėlėmis.
Asta atidarė duris su grandinėle.
— Noriu namo, — pasakė jis.
— Tada turi išmokti būti namuose, o ne juose vadovauti.
Jis nuleido akis.
— Atsiprašau.
— Už ką?
Jis ilgai tylėjo.
— Už tai, kad sprendžiau už tave. Už tai, kad negerbiau to, ką myli. Ir už Pilkį.
Katinas pasirodė koridoriuje.
— Pilkis lieka, — pasakė Asta.
— Žinau.
— O jei tu kada nors grįši, tai ne kaip šeimininkas, kuris įsakinėja. O kaip žmogus, kuris moka girdėti.
Tą vakarą Asta jo neįleido. Ne iš keršto. Tiesiog pirmą kartą saugojo savo ramybę.
Ji atsisėdo ant sofos. Pilkis užšoko jai ant kelių ir tyliai sumurkė.
Asta verkė. Bet ne iš bejėgiškumo.
Kartais moteris nepasirenka katino vietoj vyro.
Kartais ji tiesiog pagaliau pasirenka gyvenimą, kuriame jos meilės niekas nevadina trukdžiu.
🔥 Skaitykite tęsinį komentaruose ir nepamirškite parašyti, ar istorija pateisino jūsų lūkesčius.