Kai pirmadienį grįžau po pamainos priėmimo skyriuje, prieškambaryje stovėjo skalbimo mašina. Nauja, dar su plastikine plėvele ant durelių, kaina lipduke – šeši šimtai penkiasdešimt eurų. Aš, Darius Žukauskas, keturiasdešimt vienerių, dirbu ligoninės ūkio skyriuje Panevėžyje, o tą vakarą grįžau namo ir vietoj koridoriaus radau kliūtį, kurios apeiti nebuvo galima.
Su žmona Egle gyvename dvikambutyje name prie Vasario 16-osios gatvės jau vienuolika metų – butą mums padovanojo jos tėvai, kai susituokėme. Aš tada dar dirbau statybose, uždirbau nedaug, bet stabiliai, o ji augina sūnų ir dirba nuotoliniu būdu buhaltere mažoje įmonėje. Kai tą vakarą pamačiau baltą dėžę tarpduryje, pirma mintis buvo – gal klaida, gal kaimynams pristatė ne į tą butą.
Bet ne. Ant viryklės gulėjo raštelis, parašytas mano mamos ranka: „Dariau, mano vonioje remontas, tegul pastovi pas jus, kol baigsiu.“
Turiu pasakyti sąžiningai: mama viena augino mane ir seserį, po tėčio mirties dirbo dviejose darbovietėse, kad mus išmokytų. Aš jai skolingas daugiau, nei galiu žodžiais išreikšti. Todėl kai ji ką nors paprašo, man sunku atsakyti – ne todėl, kad esu bailys, kaip mano vadina Eglė, o todėl, kad kiekvieną kartą prisimenu, kaip ji stovėdavo prie skalbimo lovio žiemą, kai karšto vandens neduodavo, ir skalbė mūsų su seserim drabužius rankomis.
Eglė grįžo po dvidešimties minučių ir iš karto pamatė mašiną.
– Tai kas čia? – paklausė ji, numesdama raktus ant komodos.
– Mama paprašė laikinai palaikyti, – atsakiau. – Jos vonioje plyteles keičia.
– Ir kur ji tą mašiną ketina dėti, kai remontas baigsis? Pas save?
– Turbūt.
– Turbūt, – pakartojo ji ir nuėjo į virtuvę virti arbatos.
Tą naktį ji nieko daugiau nesakė, bet aš žinojau, kad tema neuždaryta. Egle niekada nerėkia – ji tiesiog pradeda skaičiuoti, kiek kartų kažkas pasikartoja, ir tada vieną dieną pateikia sąskaitą.
Po trijų dienų, kol aš buvau naktinėje pamainoje, mama atvežė dar ir senovišką spintą su veidrodžiu – tą pačią, prie kurios aš vaikystėje stovėdavau ir matuodavausi tėčio švarką. Spinta stovėjo koridoriuje, užblokavusi praėjimą į vonią taip, kad reikėjo eiti šonu. Prie jos – dėžė su indais, ant kurios flomasteriu parašyta „Atsargiai, stiklas“.
Eglė paskambino man į darbą.
– Dariau, – pasakė ji ramiai, be pykčio balse, – aš tave myliu, bet man reikia, kad tu tai išspręstum. Ne aš, tu.
– Aš pakalbėsiu su mama, – pažadėjau.
Ir pakalbėjau. Bet žinote, kaip būna – skambini mamai, o ji pradeda pasakoti apie remontą, apie tai, kad meistras neatvyko, kad plytelės brangios, kad reikia dar savaitės. Ir tu tiesiog nutyli, nes prieštarauti jai atrodo kaip neigti visą tai, ką ji dėl tavęs padarė.
Savaitė virto dviem. Prie spintos prisidėjo lagaminas su žieminiais apklotais ir krėslas, apvyniotas oro pagalvėlių plėvele. Virtuvėje, kur Eglė ruošdavo vakarienę sūnui Tadui, dabar reikėjo lįsti pro dėžes, kad pasiektum viryklę.
Vieną vakarą, kai grįžau namo, radau Eglę sėdinčią ant palangės su telefonu rankose – ji buvo atidariusi banko programėlę ir tiesiog žiūrėjo į ekraną, nieko neįvesdama. Ant stalo gulėjo papildytas sąrašas: skalbimo mašina, spinta, krėslas, dvi dėžės indų, apklotai. Šeši daiktai.
– Rytoj, – pasakė ji, nepakeldama akių, – tavo mama viską pasiima. Arba aš viską išdalinu.
– Egle, negi būtina taip?
– Aš paprašiau mandagiai du kartus. Tu pažadėjai tris kartus. Dabar bus paskutinis kartas.
Ryte ji pati paskambino mamai. Aš stovėjau greta ir girdėjau tik Eglės pusę pokalbio – ramų, be jokio kilstelėto tono.
– Kapitolina Petrovna… – ak, ne, mano mamą vadina Danute, Danutė Žukauskienė – taigi Eglė pasakė: – Danute, iki šeštos vakaro turite atsiimti visus daiktus iš mūsų buto. Jei neatsiimsite – aš juos padovanosiu kaimynams.
Aš girdėjau, kaip mama kitame laido gale kažką sako garsiai, bet žodžių neišskyriau.
Eglė padėjo telefoną ir nuėjo virti kavos, tarsi nieko nebūtų buvę.
Šeštą valandą daiktai vis dar stovėjo koridoriuje. Aš grįžau iš darbo ir radau Eglę skambinančią kaimynams – namo bendrijos grupėje „Vasario 16-oji, 22“ ji parašė: „Kas nori nemokamai spintos, krėslo, indų ar apklotų – ateikite šiandien iki devynių.“ Per pusvalandį atėjo trys žmonės. Kaimynė iš trečio aukšto, ponia Regina, pasiėmė indus ir apklotus. Jaunas vyras iš gretimo laiptinės su draugu išnešė spintą – jie ją net neišardė, tiesiog pakreipė ir pernešė per duris. Krėslą pasiėmė studentai iš antro aukšto, sakė, kambariui bendrabutyje tinka.
Skalbimo mašiną Eglė paliko – pasakė, kad ta bent naudinga, o ne kliūtis, ir kad mama gali ją pasiimti, kai norės, „nemokamai laikysime“.
Aš stovėjau vidury tuščio koridoriaus ir jaučiausi taip, lyg manęs paklaustų egzamino klausimą, į kurį neturiu atsakymo. Su viena puse manęs norėjosi pritarti Eglei – juk aš pats mačiau, kaip jai sunku buvo virti vakarienę pro dėžes. Su kita puse – skaudėjo dėl mamos, kuri visą gyvenimą aukojosi dėl manęs, o dabar liko be spintos, kurioje laikė savo šeimos nuotraukas.
Kitą rytą mama atvažiavo taksi. Išlipo prie laiptinės, pamatė tuščią vietą koridoriuje ir, kaip man vėliau pasakojo kaimynė, stovėjo kelias minutes nejudėdama, žiūrėdama į atviras duris.
Ji užėjo į butą be skambučio, nes turėjo savo raktus nuo laikų, kai dar padėjo mums susitvarkyti su remontu prieš vienuolika metų.
– Kur mano spinta? – paklausė ji tiesiai iš tarpduryje.
– Pas kaimynus, – atsakė Eglė, stovėdama virtuvėje su puodeliu rankose. – Aš jus perspėjau vakar. Iki šešių.
– Tai mano tėvo spinta buvo! – mamos balsas trūko. – Jūs neturėjote teisės!
– Turėjau teisę į savo koridorių, – ramiai atsakė Eglė. – Jūs čia negyvenate.
Mama pasuko į mane, ieškodama palaikymo, kaip visada darydavo. Ir aš pirmą kartą per vienuolika metų nepasakiau nieko jos pusėn.
– Mama, – pasakiau, – tu žinojai terminą. Aš tau priminiau tris kartus.
– Ir tu leidi savo žmonai išmesti mano daiktus?
– Ji nieko neišmetė. Ji atidavė žmonėms, kuriems reikia. Tavo daiktai galėjo stovėti pas tave, jei būtum juos ten palikusi iš pradžių.
Mama apsisuko ir išėjo, net durų neuždariusi. Tris savaites ji su manimi nekalbėjo. Tada paskambino pati, paklausė apie Tadą, apie darbą – lyg nieko nebūtų buvę. Apie spintą daugiau niekada nepaklausė.
Eglė spintos vietoje pastatė žemą knygų lentyną – pirko ją už aštuoniasdešimt eurų prekybos centre Babilonas. Skalbimo mašiną mama atsiėmė po savaitės, atsiuntusi transporto firmos vyrus, mums nepranešusi nei dienos, nei valandos – tiesiog vieną rytą, grįžę iš darbo, radome tuščią kampą koridoriuje.
Vakare Eglė uždegė virtuvėje šviesą, kurios anksčiau nesimatydavo pro krėslą, pastatė ant stalo du puodelius arbatos ir pasakė tik vieną sakinį:
– Dabar bent iki viryklės galima nueiti tiesiai.
Aš nieko neatsakiau. Tiesiog atsisėdau priešais ją, ir mes gėrėme arbatą tuščiame, švariame koridoriuje matomame virtuvės kampe, o Tadas kitame kambaryje žaidė su kaimynų atiduota mašinėle, kurią rado tarp senų daiktų prieš juos išnešant.
