Kai ateinu prie tavo kapo, Mama, visada pirmiausia nuvalau lapus nuo akmens – net jei vakar ten nebuvo nė vieno. Toks jau įprotis. Stoviu minutę, o paskui pradedu kalbėti, tarsi tu tik ką būtum nuėjusi į virtuvę ir tuoj grįši su arbata.
Praėjo treji metai nuo tos vasario nakties, kai greitoji iš Antakalnio ligoninės mums paskambino per vėlai. Treji metai, o aš vis dar automatiškai renku tavo numerį, kai gaunu gerą naujieną. Paskui prisimenu ir padedu telefoną ant stalo, lyg jis būtų per karštas rankoms.
Yra dienų, kai tavo nebuvimas tiesiog guli kažkur šalia, netrukdo gyventi – nunešu vaikus į darželį, nuperku duonos parduotuvėje, parašau ataskaitą darbe. Bet būna ir kitokių dienų. Praeitą savaitę stovėjau Halės turguje prie obuolių prekystalio ir pardavėja pasakė tiksliai tavo frazę – „imk, saldesni negu atrodo" – ir aš turėjau nueiti prie sienos, apsimesti, kad skaitau kainas ant lentelės, kol praėjo tas kvapo trūkumas krūtinėje.
Mama, tu mane išmokei siūti sagas taip, kad jos nenukristų po mėnesio, ir tu mane išmokei neskolinti pinigų, jei žinai, kad negrąžins. Tu mane išmokei, kad reikia atsiprašyti pirmai, net jei teisybė tavo pusėje, jeigu nori išsaugoti žmogų šalia. Visa tai dabar gyvena manyje – ne kaip atsiminimas, o kaip įprotis, kuris veikia be mano leidimo.
Tą naktį, prieš tau išeinant, tu paprašei manęs vieno dalyko. Ne verkti prie karsto – žinojai, kad vis tiek verksiu, ir dėl to nesiginčijai. Paprašei kito: kad nepaleisčiau to buto Žvėryne, kurį tu su tėčiu pirkote devyniasdešimt trečiais, kai niekas net nesapnavo, kad Lietuvoje bus eurai. Sakiai – parduok, jei reikės, bet niekam neatiduok dykai, net jei tavo brolis Algirdas prašys skolos ir žadės grąžinti. Žinojai jį geriau nei jis pats save.
Taip ir atsitiko – pusmetį po tavo laidotuvių dėdė Algirdas atėjo pas mane su savo visada tuo pačiu balsu, kuriuo prašydavo tavęs pinigų per visą gyvenimą. Sėdėjome virtuvėje Žvėryne, toje pačioje, kur tu virdavai kopūstų sriubą, ir jis man aiškino, kad verslas, kad trumpam, kad grąžins iki vasaros. Aš pažiūrėjau į sieną, kur tebekabo tavo kalendorius su nubrauktom dienom iki sausio dvidešimt trečios – dienos, kai tave nuvežė į ligoninę ir nebegrąžino.
Pasakiau jam ne.
Jis sakė, kad tu būtum padėjusi, kad esu šykšti, kad šeima tokiais momentais nepalieka vienas kito. Aš atsakiau tik tiek, kad tu man palikai priešingą prašymą, ir aš jį vykdysiu, kad ir kiek jis bandytų mane įtikinti priešingai. Jis išėjo trenkęs durimis, ir aš likau viena virtuvėje su kalendoriumi ant sienos.
Kitą rytą nuėjau pas notarę Gintarės Pakalnytės kontorą Gedimino prospekte. Paėmiau su savimi buto nuosavybės dokumentus, tavo testamentą ir paveldėjimo pažymėjimą. Perrašiau butą į savo vardą teisiškai iki galo – ne tik gyvenau jame, kaip buvo iki tol pagal laikiną tvarką, o oficialiai tapau vienintele savininke. Mokesčiai, komunaliniai, visa atsakomybė – dabar tik mano. Devyniasdešimt aštuoni kvadratiniai metrai, kuriuos jūs su tėčiu pirkote per tris algas kiekvienas, dabar priklauso man vienai, juodu ant balto.
Po savaitės Algirdas vėl paskambino – jau kitokiu tonu, klausė, ar galėtų bent pernakvoti, kol susiras butą nuomai. Pasakiau, kad galiu paskolinti jam pinigų vienam mėnesiui nuomos, su grafiku grąžinimo, surašytu popieriuje, su data ir parašu. Ne daugiau. Jis sutiko – ir pirmą kartą per daug metų tikrai grąžino viską laiku, iki paskutinio cento, kovo septynioliktą.
Dabar, kai uždegu žvakę ant palangės toje pačioje virtuvėje, tavo kalendorius tebekabo ant sienos – nenuplėšiau nė vieno lapo po sausio dvidešimt trečios. Pirštu užeinu ant tos dienos, popierius jau šiek tiek pageltonavęs ir atsilupęs kampe, kur tu pažymėjai ją savo rašikliu, bet taip ir nesulaukei. Žvakė palangėje mažėja, vaškas suteka į seną keraminę lėkštelę, kurią laikei tam tikslui.
Užpučiu ją, kai liepsna pasiekia pačią duburio apačią. Tada apeinu virtuvę, uždarau langą, ir eidama pro koridorių paskutinį kartą patikrinu, ar durys, kurias užrakinu, iš tiesų gerai užrakintos – pasukdama rankeną du kartus, kaip tu man liepei visada daryti, net jei vėluoju į darbą.
