Rita Vaitkutė atsargiai padėjo seną nuotrauką ant kavinės staliuko Žaliakalnyje, Kaune, ir pirštu paglostė jos kraštą — nutrintą, pageltusį nuo laiko.
Nuotraukoje ji, dvidešimtmetė, su plačiomis klešniuotomis kelnėmis ir platforminiais bateliais, stovėjo prie Nemuno krantinės 1978 metų vasarą. Plaukai susukti į aukštą kuodą, ant kaklo medaljonas su žolyno sėklom viduje — toks buvo madingas tada, pirko kioske už keturiasdešimt centų.
— Močiute, kam tau tos senienos? — anūkė Austėja, trisdešimtmetė grafikė, prisėdo priešais su kapučino puodeliu. — Aš atvažiavau pasirašyti dokumentų, pamenate?
Rita neatsakė iškart. Ji apčiupinėjo puodelio kraštą — kava jau atšalo, bet ji vis tiek apglėbė puodelį abiem rankomis, kaip anksčiau apglėbdavo žiemą šaltas rankas prie viryklės.
— Palauk. Palauk, sakau. — Rita papurtė galvą, lyg vaikydama musę. — Dokumentai niekur nedings. Aš… žinai, kokia ta suknelė buvo? Ta su medaljonu? Aš ją tris sezonus nešiojau. Persiuvau tris kartus. Pirma — iš apačios pasiilginau, paskui — pasitrumpinau, paskui vėl… — ji nutilo, pirštu brūkštelėjo per nuotrauką. — Nesvarbu. Niekas nesiskundė. Tada taip gyvenom.
Austėja pažvelgė į laikrodį. Ji skubėjo — po pusvalandžio turėjo būti pas notarą Laisvės alėjoje, kur tėvas, Ritos sūnus Darius, jau laukė su paruoštu perleidimo aktu. Buto Vilniaus gatvėje, kuriame Rita gyveno keturiasdešimt dvejus metus, dokumentai turėjo pereiti į Dariaus vardą — "kol mama dar gyva, kad vėliau nebūtų ginčų dėl palikimo," taip jis sakė telefonu prieš savaitę.
Rita apie tai žinojo. Ji tiesiog nesiskubino sakyti, kad žino.
— Tavo tėvas manęs neklausė, — pasakė ji ir staiga paleido puodelį, rankos liko tuščios ant stalo, pirštai susivijo vienas į kitą. — Ar noriu pasirašyti, neklausė. Atsiuntė tave. Kaip… kaip siuntinį.
— Močiute, čia ne apie tai… — Austėja sumišo, dėjo cukrų į kapučino, kurio nebuvo gėrusi. — Tėtis sako, taip bus saugiau. Kad niekas iš giminės vėliau nesipyktų.
— Saugiau, — pakartojo Rita ir nusijuokė, trumpai, be linksmumo. — O aš tą butą myliu, žinai. Myliu. Ten tavo prosenelis gyveno, kai iš Sibiro grįžo, tu to nežinai, bet gyveno. Ten aš… — ji sustojo, pirštais perbraukė per staltiesės kraštą, tą patį judesį pakartojo du kartus. — Ten aš Dariui vystyklus skalbiau žiemą, be mašinos, rankomis, vanduo šaltas kaip ledas. Senelis tavo, kai Dariui šešeri buvo, surado kitą moterį. Klaipėdoj. Ir išvažiavo. Štai taip, paprastai.
Ji sugniaužė delnus, atleido, vėl sugniaužė.
— Aš sakiau Dariui, kad tėvas "toli dirba". Du metus taip sakiau. Meluojant, galvok sau. O paskui… aštuoneri jam suėjo, ir aš… negalėjau toliau. Pasakiau. Kad tėvas nebegrįš. Kad pasirinko kitą.
— Tėtis sakė, kad senelis mirė anksti, nuo infarkto, — tyliai pasakė Austėja.
Rita užsimerkė kelioms sekundėms. Kai atmerkė, akys buvo blizgančios, bet balsas liko tvirtas, tik dabar jau piktas.
— Patogu jam taip sakyti. — Ji pasiėmė puodelį, nugėrė atšalusios kavos, net nesusigriebusi, kad jau šalta, ir iš karto padėjo atgal. — Dvejus metus jis gyveno su mano melu. O aš… siuvau. Kaimynėms siuvau, vakarais, kol akys skaudėdavo. Dvidešimt metų paskolą mokėjau už tą butą, dvidešimt, girdi? Aš neprikaišiosiu jam, kiek tai kainavo. Niekad neprikaišiojau. Bet dabar jis siunčia mane pasirašyt popierių — atiduoti tą vienintelį stogą jam. Tai turiu teisę prisiminti. Turiu.
Rita ištraukė iš rankinės aplanką — ne tą, kurį turėjo atnešti pasirašymui, o kitą, savo, susiglamžiusį nuo to, kad per savaitę kelis kartus lindo į jį ir vėl slėpė.
— Aš buvau pas advokatę. Šimkutę, Jurgitą, Vilniaus gatvėj, prie to knygyno, žinai, kur buvo seniau… nesvarbu. Padariau testamentą. Butas — ne Dariui vienam. Tau ir Tomui, broliui tavo. Per pusę. Tai jau pasirašyta, niekas to nebeišims. Bet tas popierius, kurio jis šiandien nori, kol aš dar gyva — jo aš nepasirašysiu. Nebent jis mokės man. Už priežiūrą. Kurios nebuvo. Ketverius metus nebuvo.
Ji ištraukė telefoną, rankos šiek tiek drebėjo, kol atidarė banko programėlę. Ekrane — tūkstantis du šimtai eurų.
— Visa mano pensija. Iš jos dar vaistai nuo spaudimo. — Ji padėjo telefoną ekranu žemyn, lyg norėdama paslėpti skaičių net nuo savęs. — Jis sako, globoja mane. Globoja! Aš viena pati vaikščiojau į polikliniką, troleibusu, per visą miestą, nes jam "laiko nebuvo". Ketverius metus. O dabar popieriaus jam prireikė.
Austėja tylėjo ilgai. Tada paėmė savo telefoną ir surinko tėvo numerį.
— Tėti, — pasakė ji, kai jis atsiliepė, — mes nevažiuojame pas notarą. Močiutė nepasirašys nieko šiandien.
Kitame linijos gale kilo triukšmas — Darius kažką šaukė apie "laiko švaistymą" ir apmokėtą notaro valandą. Austėja padėjo telefoną ant stalo, garsiakalbiu.
— Tėti, — ji pasakė, kai jis nutilo, — močiutė man ką tik papasakojo. Apie senelį. Kaip ji viena tave augino, kai jis paliko. Kodėl man nesakei?
Linija kelias sekundes tylėjo.
— Tai nesvarbu šiandien, — pagaliau atsakė Darius.
Rita pasilenkė prie telefono, rankos vis dar virpėjo, bet balsas sustiprėjo, pakilo.
— Svarbu! — ji beveik sušuko, paskui, lyg išsigandusi savo paties balso, tyliau pridūrė: — Svarbu, Dariau. Dabar žinau, kodėl tu galvoji, kad butas tavo iš prigimties. Augai jame. Bet jis mano. Mano, girdi? Kol aš… kol aš pati nuspręsiu. Testamentas parašytas, vaikai gaus, kas priklauso, teisingai gaus. O ką iš manęs gausi tu šiandien — nuo tavęs priklauso. Mokėk už priežiūrą, kurios ketverius metus nebuvo. Arba nieko negausi, kol gyva.
Ji ranka nuspaudė telefono ekraną, išjungdama garsiakalbį kiek per stipriai, kad net ekranas blyktelėjo. Paėmė nuotrauką nuo stalo, laikė ją kelias sekundes, žiūrėdama į savo dvidešimtmetį veidą, paskui įsidėjo atgal į rankinę, tarp nuosavybės pažymėjimo ir advokatės vizitinės.
— Dabar gerkim kavą, — pasakė ji anūkei, ranka vis dar šiek tiek virpėdama. — Notaras palauks. Aš ilgiau laukiau. Ketverius metus laukiau.
