Pirmoji mano pamaina bare prie Vilniaus ir Aušros gatvių sankryžos teko lapkritį, tokį vakarą, kai langus dengia rūkas, o žmonės mieliau sėdi namie po pledu, nei brenda į lietų. Man buvo dvidešimt treji, ką tik baigęs viešbučių ir restoranų verslo mokyklą, ir tai buvo pirmas darbas po diplomo — padavėjas vakarinėje pamainoje užeigoje, kvepiančioje keptu svogūnu ir senu medžiu.
Uždarydavome devintą vakaro. Ketvirtis iki uždarymo salėje likdavo viena moteris — pagyvenusi, pilku paltu, sėdėdavo prie lango, delnai apglėbę seniai atvėsusį puodelį. Už lango mirksėjo priešais esančios vaistinės iškaba.
Savininkas, ponas Algirdas, žmogus tylus ir gana šiurkštus, priėjo prie manęs už kasos rūgščiu veidu.
— Ta moteris visada taip sėdi iki pat uždarymo. Eik, pasakyk, kad metas eiti, mums reikia uždaryti.
Priėjau prie jos staliuko. Ji nė nepastebėjo manęs iškart — žiūrėjo į lango pusę, tarsi laukdama, kad kas nors tuoj praeis šaligatviu.
— Atsiprašau, uždarome po kelių minučių. Gal dar ko nors atnešti?
Ji atsigręžė. Balsas buvo tylus, truputį virpantis.
— Aš tik laukiu… nors žinau, kad jis neateis.
Paklausiau, ko ji laukia.
— Sūnaus, — pasakė ji ir suspaudė puodelį stipriau. — Ateidavome čia kartu, kai jis buvo mažas. Visada užsisakydavo tą patį, obuolių pyragą su plakta grietinėle. Dabar turi savo gyvenimą, savo šeimą… apie mane pamiršo.
Gerklėje kilo kažkoks gumulas, ir aš nurijau jį kartu su noru nusisukti. Mano mama mirė, kai man buvo devyneri, ir visą vaikystę valgydavau vakarienę vienas, žiūrėdamas į tuščią kėdę priešais. Pasakiau, pats nežinau kodėl, be jokio svarstymo:
— Aš rytoj neturiu darbo. Gal… gal išgertume kavos kartu, kur nors netoliese?
Ji pažiūrėjo į mane akimirką, tarsi tikrindama, ar sakau rimtai. Paskui sutiko.
Ją vadino Danute. Gyveno viena seniame name Kalvarijų gatvėje, trečiame aukšte be lifto, su vaizdu į geležinkelio atšaką. Susitarėme vienuoliktą valandą kavinukėje netoliese, „Prie Bastėjos", kur kapučinas kainavo penkis eurus ir buvo patiekiamas porcelianiniame puodelyje su auksine juostele prie ąselės. Nuo tos dienos ėmėme susitikinėti kasdien — kartais valandą, kartais dvi, po mano pamainos.
Ji pasakojo man apie jaunystę Kaune, apie vyrą, kuris dirbo „Pergalės" gamykloje ir mirė nuo infarkto, kai sūnui buvo penkiolika. Apie tai, kaip viena augino berniuką, kaip pardavė senelės auksinę grandinėlę už kelis šimtus litų, kad sumokėtų už jo studijas Kaune. Sūnus dabar turėjo nedidelę transporto įmonę — keturi sunkvežimiai, važiavę į Lenkiją ir Vokietiją, — du vaikus, žmoną, kuri, kaip sakydavo Danutė be pykčio, tik kažkokia pavargusia rezignacija, „nemėgo važiuoti į kaimą pas anytą".
Aš jai pasakojau apie savo baimes, apie tuščią butą, į kurį grįždavau po pamainos, apie šaldytuvą, kuriame stovėjo tik pusė bandelės ir jogurtas. Ji klausėsi taip, kaip niekas manęs anksčiau neklausėsi — puodelį laikydama abiem delnais, akis nuleidusi į stalo paviršių, kai kalbėjau apie sunkiausius dalykus.
Ji ėmė vadinti mane „sūneliu". Aš atnešdavau jai apelsinų iš turgaus prie Halės — po kilogramą, po tris eurus, — nes ji sakė, kad mėgsta jų kvapą žiemą. Kartą nupirkau jai iš skalbyklos kaimynų parduotą seną „Vef" grotuvą su Nijolės Ambrazaitytės plokštele, nes ji pasakojo, kad tai vyras jai dainuodavo prie akordeono. Kai pasigirdo pirmieji akordai, ji nusisuko į langą ir ilgai tylėjo, tik pirštai jai virpėjo ant staltiesės krašto.
Kovą ji ėmė dažniau sirgti. Kosulys, kuris nepraeidavo, paskui dusulys. Nuvežiau ją į Greitosios pagalbos skyrių Santariškėse kovo 14-osios naktį, sėdėjau koridoriuje ant plastikinės kėdės iki pusės septynių ryto, kol gydytojas ištarė žodžius, kurių nenorėjau girdėti: plaučių vėžys, ketvirta stadija, operacija negalima.
Likau su ja. Pakeičiau darbo grafiką, ponas Algirdas sutiko — matyt, net jis tai suprato, nors nieko nesakė, tik kartą paliko man ant staliuko gabalėlį obuolių pyrago, „ponioms prie lango", įvyniotą į pusryčių popierių. Vakarais pirkau jai kavą iš ligoninės koridoriaus automato — bjaurią, karčią, po septyniasdešimt centų puodelis — nes ji sakė, kad bent kvapas primena namus.
Danutės sūnus atvažiavo vieną kartą, gal dešimčiai minučių, su gvazdikų puokšte, tikriausiai nupirkta „Circle K" degalinėje prie greitkelio. Pasakė, kad reisai į Vokietiją „nelaukia", pabučiavo ją į kaktą, žiūrėdamas kažkur pro šalį, į lango kraštą, ir išėjo. Danutė nieko nesakė, tik ilgai žiūrėjo į duris, už kurių jis dingo, ir pirštais glostė paklodės kraštą.
Paskutinę balandžio savaitę, balandžio 26-osios vakare, kai koridoriaus televizoriuje kaip tik rodė „Labas rytas" pakartojimą, o už lango virš ligoninės aikštelės leidosi saulė, Danutė paėmė mano ranką. Oda tuo metu jau buvo beveik permatoma, venos matėsi tarsi senoviniame žemėlapyje.
— Ar norėtum būti mano sūnumi? — paklausė ji.
— Tu esi mama, kurios niekada neturėjau, — atsakiau. — O aš esu sūnus, kurio tau reikėjo.
Apsikabinome — atsargiai, nes jai skaudėjo šonkaulius nuo kosulio — ir tai buvo mūsų paskutinis atsisveikinimas. Ji mirė ketvirtą valandą ryto, kai buvau užsnūdęs kėdėje, jos ranka mano delne.
Laidotuvėse buvo tik sūnus, jo žmona ir aš. Po ceremonijos sūnus priėjo, norėjo man kažką įteikti — ne pinigus, o raktą.
— Mama pakeitė testamentą vasarį, — pasakė jis, žiūrėdamas į raktą savo delne, ne į mane. — Užrašė tau butą Kalvarijų gatvėje. Notaras jau viską paruošė, dokumentas pas jį, tereikia užeiti su asmens tapatybės kortele.
Nenorėjau to buto — dviejų kambarių, su plyšiu palangėje, kurį Danutė visada žadėjo užtaisyti ir niekada neužtaisė. Bet nuėjau pas notarą į kontorą Vilniaus gatvėje, pasirašiau, pasiėmiau raktus, nes Danutė būtų to norėjusi, kad neatsisakyčiau to, ką pati nusprendė, kol dar galėjo spręsti.
Šiandien gyvenu trečiame aukšte be lifto, su vaizdu į geležinkelio atšaką. Ant komodos stovi tas senas „Vef" grotuvas su Nijolės Ambrazaitytės plokštele. Kartais, grįžęs iš pamainos, įdedu plokštelę, susidedu kavą į tą pačią porcelianinę puodelį su auksine juostele ir atsisėdu prie lango. Už stiklo praeina prekinis traukinys, langai sudreba, ir aš žiūriu į šaligatvį taip, kaip ji žiūrėjo — laukdama, kad kas nors tuoj pasirodys.
