Aš laikau kraną taip, kaip laikai daiktą, kuris tuoj sudužu tau rankose. Vieta vadinasi Salakas, netoli Zarasų ežerų krašto, ir aš čia gyvenu jau septyniolika metų — nuo tada, kai mama numirė ir paliko man tą trobą prie vandens, kurios stogą tris kartus per tą laiką perdengiau savo rankomis.
Vardas mano — Rimantas. Tada, mokykloje, visi vadindavo mane Rimuku, ir tas mažybinis vardas man niekada nepatiko, bet niekas ir neklausė, ar patinka.
Aš pardaviau tą namą, nes gydytoja Utenos ligoninėje pasakė paprastą sakinį: širdis dirba per kraujo trūkumą, reikia operacijos Kaune, o po jos — slauga, kurią aš pats sau organizuoti nebegaliu. Duktė gyvena Klaipėdoje, turi du vaikus ir darbą banke, todėl susitarėm — parduodu namą prie ežero, persikeliu pas ją, gaunu pinigų operacijai ir liekamą sumą atiduodu jai už tai, kad priglaudė. Skelbimą padaviau per makleri iš Zarasų, ir jis atvedė pirkėją be jokio įspėjimo, koks tas žmogus.
Kai atsidarė vartai ir aš pamačiau tą juodą visureigį, dulkėtą nuo Salako kelio, aš dar nežinojau, kas iš jo išlips. Bet kai vyras priėjo arčiau ir ištiesė ranką — aš pažinau jį per tris sekundes. Nepaisant to, kad prabėgo trisdešimt vieni metai, nepaisant to, kad jis storesnis, plikstantis, apsirengęs kitaip, negu bet kada mokykloje.
Sergijus Kaributas. Tada — tiesiog Serioža, kurio tėvas vadovavo rajoninei kelių tarnybai Zarasuose, ir todėl Serioža vaikščiojo naujais sportbačiais, kai kiti nešiojo tai, kas atiteko iš vyresnio brolio.
Aš buvau kitoks. Pirmame suole prie lango, akiniai su metaline rėmele, kurios vieną šoną laikiau juoda izoliacine juosta, nes antrą kartą pirkti naujus mama neturėjo iš ko. Ji plovė grindis toje pačioje mokykloje, kurioje aš mokiausi, ir aš per pertraukas stengdavausi jos nesutikti koridoriuje, kad niekas nesusietų manęs su moterimi šluostuke rankose. Tėvo neturėjau — jis išvažiavo, kai man buvo ketveri, ir daugiau apie jį niekas namie nekalbėjo.
Aš mikčiojau. Ne visada, tik kai jaudindavausi, ir kuo labiau stengdavausi nuslėpti, tuo blogiau gaudavosi. O Serioža tai žinojo geriau už kiekvieną mokytoją klasėje.
Jis mane pravardžiavo „radijo trukdžiais". Kartą, per literatūros pamoką, paprašė paskaityti eilėraštį garsiai — žinodamas, kad būtent tą dieną aš stovėjau prie lentos su klasės žurnalu ir jau buvau susijaudinęs. Pirmoji eilutė man neišėjo. Antroji taip pat. Klasė juokėsi, o Serioža garsiausiai. Kitą kartą jis paslėpė mano akinius švietimo lauke, per pertrauką, ir aš dvidešimt minučių ropinėjau ant kelių tarp šiukšlių dėžių, kol radau juos suplotus, su sulaužyta ta pačia dužia, kurią ir taip laikiau izoliacine juosta.
Aš tada niekam nesiskundžiau. Mama ir taip dirbo dvi pamainas, kam jai dar viena bėda.
Ir štai, po trisdešimt vienerių metų, tas pats žmogus stovi mano kieme, laiko kelio dulkėtą ranką ir sako:
— Sveiki. Jūs Sergijus? Man makleris skambino.
Jis atpažino mane ne iš karto — pirma tik įsižiūrėjo, o paskui, kai aš pasisakiau vardą, jo veidas persimainė. Ne staigiai — lėtai, sluoksniu po sluoksnio, kaip atsileidžia suspaustas kumštis.
Man toje akimirkoje niekas neuždegė vidiniame gaisro. Aš tiesiog pagalvojau apie kraną, kurį reikia priveržti prieš tai, kai atvyks pirkėjas apžiūrėti vandentiekio sistemos, ir apie tabletes, kurias reikia išgerti kas dvylika valandų, kad širdis nesutriktų. Man nebuvo laiko atkeršyti kažkam, kas jau ir taip nebuvo tas pats berniukas.
— Taip, — ištariau. — Eikite, aš parodysiu namą.
Aš vedžiau jį per kambarius, ir mano balsas nė karto nesustrigo — nei ties tarpduriu, nei ties virtuve, kur ant sienos vis dar kabo mamos siuvinėtas rankšluostis su „Sveiki atvykę". Sergijus vaikščiojo tylus, apžiūrinėjo grindis, palietė krosnies kraštą, priėjo prie lango, iš kurio matėsi Salako ežero plotas su dviem valtimis, prisirišusiomis prie kranto.
— Gera vieta, — pasakė jis galiausiai.
— Taip, — atsakiau. — Aš čia gyvenau visą gyvenimą.
Jis pažvelgė į mane, ir aš pamačiau, kaip jis nori kažką pasakyti — apie mokyklą, apie tuos metus — bet nepasako. Vietoje to paklausė apie stogą, apie šulinio gylį, apie tai, ar žiemą kelias pravažiuojamas.
Aš viską atsakiau tvarkingai, kaip verslo žmogus, kuriuo per tuos metus taip ir netapau, bet vaidinau gerai.
Kitą dieną jis atvažiavo su advokatu iš Utenos ir su pinigais — septyniasdešimt du tūkstančiai eurų, kaip ir buvo sutarta per makleri. Aš pasirašiau visus popierius prie savo virtuvės stalo, tuo pačiu stalu, prie kurio mama kartais užmigdavo, grįžusi iš antros pamainos.
Kai viskas buvo baigta, Sergijus atsistojo, susirinko dokumentus į aplanką ir netikėtai paklausė:
— Rimantai. Ar tu prisimeni mane iš mokyklos?
Aš galėjau meluoti. Bet nemelavau.
— Prisimenu, — atsakiau ramiai. — Tave sunku pamiršti.
Jis nuleido akis, paskui vėl pažvelgė į mane — ir tąkart aš pamačiau tikrą gėdą, ne apsimestinę, ne tą, kurią rodo, kai reikia gražiai atrodyti.
— Aš buvau šiknius, — pasakė jis staiga, be jokio įžanginio sakinio. — Tikras šiknius. Aš tai žinau. Ir apie akinius žinau, ir apie tą eilėraštį. Aš prisiminiau, kai tavo veidą pamačiau prie vartų — visą tą istoriją iš karto. Ir man buvo gėda čia atvažiuoti, bet aš jau buvau sumokėjęs makleriui avansą.
Aš tylėjau kelias sekundes, žiūrėdamas pro langą į ežerą, kuriame tą vakarą virš vandens jau kilo rūkas.
— Aš tave neatpažinau pagal veidą, — pasakiau. — Aš tave atpažinau pagal balsą. Tu vis dar taip pat pasuki galvą, kai kalbi.
Jis nusišypsojo liūdnai.
— O tu nebemikčioji.
— Kartais mikčioju. Kai jaudinuosi. Bet dabar — ne. Dabar man reikia sudėti daiktus ir važiuoti pas dukterį į Klaipėdą, nes rytoj operacija Kaune.
Jis pažiūrėjo į mane atidžiau.
— Kokia operacija?
— Širdies. Todėl ir pardaviau namą — reikia pinigų gydymui ir reikia, kad kažkas manim pasirūpintų po to.
Sergijus ilgai nieko nesakė. Tada atsisėdo atgal prie stalo, nors jau buvo pasiruošęs išeiti, ir pasakė:
— Aš žinau vieną kardiochirurgą Kaune, Antakalnio ligoninėje jis dirbo, dabar privačioje klinikoje. Jis mano verslo partnerio brolis. Aš galiu paskambinti šiandien vakare.
— Neprašiau pagalbos, — atsakiau. Ne piktai, tiesiog konstatuodamas.
— Žinau, kad neprašei, — pasakė jis. — Aš pats siūlau. Skirtumas.
Praėjo dešimt dienų. Operacija Kaune įvyko anksčiau, negu buvo planuota pagal eilę — dėl to skambučio, kurį Sergijus padarė tą patį vakarą. Aš gulėjau palatoje, kai jis atėjo aplankyti, atsinešė obuolių ir vandens butelį, ir sėdėjo pusvalandį, nedaug kalbėdamas, klausydamas, kaip aš pasakoju apie dukters vaikus.
Prieš išeidamas iš ligoninės jis padėjo ant spintelės voką.
— Kas tai? — paklausiau.
— Namo skirtumas, — pasakė jis. — Aš sumokėjau tau rinkos kainą, bet paskui pasidomėjau — panašūs namai prie Salako ežero parduodami už devyniasdešimt penkis, šimtą tūkstančių, jei su tokiu žemės sklypu ir krantu. Makleris tave apgavo dėl kainos, o aš to iš karto nepastebėjau, nes skubėjau.
Aš atstūmiau voką atgal jo pusėn.
— Nereikia. Pardaviau, kiek pardaviau. Sutartis pasirašyta.
— Tai ne dovana, — pasakė jis tvirtai. — Tai skola. Trisdešimt vienų metų skola, kurią aš tau turėjau grąžinti seniai, tik nežinojau, kaip.
Aš paėmiau voką ne dėl to, kad man reikėjo pinigų daugiau, negu jau turėjau — nors reikėjo, slaugai ir vaistams. Paėmiau todėl, kad supratau: jam reikia, jog aš paimčiau. Kitaip jis liktų su ta pačia gėda, kurią nešiojosi trisdešimt vienerius metus, ir niekas jos niekada nebūtų paleidęs.
Dabar aš gyvenu Klaipėdoje, dukters bute, trečiame aukšte, iš kurio matosi ne ežeras, o uosto kranai tolumoje. Širdis dirba geriau, tabletes geriu rečiau. O tas namas prie Salako — girdėjau iš maklerio — dabar priklauso Sergijaus sūnaus šeimai, jie ten atvažiuoja vasaromis su vaikais, ir vienas iš berniukų, sako, mokosi žaisti gitara ant to paties krantinės akmens, ant kurio aš kadaisi sėdėdavau, kai norėdavau likti vienas.
