Mama, aš atiduočiau labai daug, kad dar kartą išgirsčiau, kaip tu šauki mane iš kiemo — ne vardą, o tą trumpą pravardę, kurią vartojai tik tu, ir niekas kitas per visą gyvenimą nepataikė ją taip pasakyti. Tavo lūpose ji skambėjo kitaip. Šiltai. Saugiai. Taip, lyg tame viename žodyje sutilptų visa: rūpestis, artumas ir tikrumas, kad kažkam esu tikrai svarbi.
Penktadienio vakare, spalio antrą, man paskambino sesuo Rasa. Sakė, kad greitoji išvežė tave iš namų Žirmūnuose į Santaros kliniką, kad širdis vėl pašaliai. Sakė, nesijaudink, bus gerai, vakar pati tokia pat frazė ir iš tavo lūpų skambėjo šeštadienį prie blynų — "nesijaudink, bus gerai, imk dar vieną". Aš važiavau per visą miestą pėsčiomis, nes taksi laukti neturėjau kantrybės, mobiliajame liko 14 procentų baterijos, ir aš juos skaičiavau kaip paskutinius grašius.
Palatoje tu dar pajuokavai, kad medikams reikia mokėti ne algą, o atlyginimą kaip futbolininkams, nes jie bėgioja greičiau. Aš laikiau tavo ranką — tą, kuria tu visada tikrinai, ar langas uždarytas prieš miegą, nes bijojai skersvėjo — ir girdėjau, kaip aparatas prie lovos skaičiuoja pulsą, lėčiau, lėčiau, kol vienuoliktą valandą nakties jis sustojo skaičiuoti visai.
Grįžus namo praėjo trys savaitės, kol pagaliau atidariau tavo šaldytuvą. Ant durelių kabojo lapelis su sąrašu: pienas, Rokiškio sūris, du kilogramai bulvių, kava "Jacobs" — tavo rašysena, kuria niekada daugiau nieko neberašysi. Ant lango virtuvėje stovėjo tavo pelargonijos, jau antrą savaitę be vandens, lapai pageltę ir nuvytę. Norėjau jas išmesti, pasiėmiau indą, priėjau prie kriauklės — ir sustojau, laikydama tą indą virš kriauklės, nes prisiminiau, kaip tu kiekvieną rytą septintą valandą verdavai kavą ir, dar neatsimerkusi iki galo, laistydavai tas gėles vienu ir tuo pačiu judesiu, nesižiūrėdama.
Trūksta tavo juoko per visą virtuvę, kai aš bėgau į darbą ir vos spėdama nuryti gurkšnį kavos sušukau "labas, ma, vakare pasikalbėsim". Vakare nebebuvo. Trūksta skambučių be priežasties, kai paklausdavai, ar valgiau, ir aš meluodavau, kad taip, nors tądien buvau pavalgiusi vieną sumuštinį. Trūksta tavo žvilgsnio per stalą šeštadienio pietų metu, kai dešimt minučių tylėdavome ir tai nebuvo nepatogu.
Pirmą mėnesį po laidotuvių užmigdavau telefone surinkusi tavo numerį, bet neatsiųsdavau skambučio — tik žiūrėdavau į ekraną, kol jis užtemdavo savaime.
Šeštadienį pabudau anksti, be žadintuvo, septintą valandą, kaip visada pabudai tu. Nuėjau į virtuvę, užkaičiau vandenį "Jacobs" kavai ir atidariau langą. Paėmiau tą pačią indą, kurį kadaise palikau tuščią virš kriauklės, pripildžiau vandens ir palaisčiau tavo pelargonijas — po vieną stiklinę kiekvienai, tiksliai tiek, kiek tu visada supildavai, nežiūrėdama į indą, nes žinojai ranka.
