Pirmadienio rytą, dvidešimt pirmą minutę po septynių, Rūta Jankauskienė stovėjo prie savo „Škodos Fabia" Pašilaičių kieme ir žiūrėjo į telefoną, kuriame mirksėjo priminimas: „Leidimas Nr. 2847 — terminas šiandien, 17 val." Variklis dar nebuvo užvestas. Lauke buvo šalta, rankos šalo be pirštinių, o ji vis tiek stovėjo ir skaitė tą patį sakinį trečią kartą: „Vandens paėmimas iš Nemuno — iki 40 000 kubinių metrų per parą."
Darbas savivaldybės aplinkosaugos skyriuje treji metai buvo nuobodus, bet tvarkingas — iki tos paraiškos, kuri gulėjo jos stalčiuje jau tris savaites, nes ji tiesiog nežinojo, ką su ja daryti. Bendrovė vadinosi „Baltic Cloud Solutions". Projektas — duomenų centras prie Nemuno, netoli Kauno, kuriam reikėjo tiek elektros, kiek sunaudoja Jonava per metus. Investuotojai žadėjo tris šimtus darbo vietų ir, žinoma, mokesčius.
Ji įjungė variklį, bet neišvažiavo. Pirštais pabraižė ratą ant aprasojusio stiklo ir pagalvojo: jei pasirašys, o po metų upėje vasarą ims dvesti žuvys dėl šilumos taršos — kam tada skambins pirmam?
Kabinete jos jau laukė Audrius, skyriaus viršininkas, su popieriniu puodeliu kavos rankoje ir tokiu veidu, koks būna, kai žmogus visą naktį nemiegojo galvodamas, kaip ką nors pasakyti švelniau, nei iš tikrųjų galvoja.
— Rūta, nagi, pasirašyk, ką čia gilintis, — pasakė jis, pastatydamas puodelį ant jos stalo taip, kad kava truputį išsiliejo ant popierių. — Ministerija spaudžia, investuotojas jau antrą kartą skambino tiesiai direktoriui. Vėluojam mėnesį.
— Aš dar nesu baigusi poveikio aplinkai vertinimo, — atsakė ji, net neatitraukdama akių nuo ekrano, tik pirštu nubraukdama kavos lašą nuo popieriaus krašto. — Jie neatsakė, iš kur ims papildomą vandenį sausros metu. Nei ką daro su šilumos tarša, kai upės temperatūra vasarą ir taip pakyla iki kritinės ribos.
— Tai klausimai teisininkams, ne tau.
— Ne. Tai klausimai man. Aš pasirašau.
Audrius numojo ranka, bet prie durų sustojo.
— Gerai, bet greičiau, Rūta. Greičiau.
Po savaitės Vilijampolės seniūnijos salėje, kur kvepėjo šlapiais paltais ir seniai neplautais langais, susirinko apie keturiasdešimt žmonių. Viena moteris, laikydama ant rankų gal dvejų metų berniuką, kuris kramtė sausainį ir purtė jį į visas puses, atsistojo ir beveik rėkė:
— Mums žadėjo darbo vietas! O aš gaunu tik tai, kad naktimis per sieną girdžiu generatorių ūžesį iš tos žvalgomosios statybvietės, o vaikas nemiega! Ir dar sako, elektra pabrangs, nes jiems reikia specialaus tarifo!
Rūta sėdėjo trečioje eilėje su bloknotu, kuriame iki tos minutės buvo užsirašiusi tik datą. Ji norėjo kažką atsakyti, bet gerklė buvo sausa, o ranka, laikanti rašiklį, be reikalo spaudė jį taip, kad balta dėmė ant piršto neatlėgo visą susirinkimą.
Vasarą viskas suspaudė dar labiau. Skirstymo operatorius paskelbė, kad tinklas regione jau dabar ties riba. Audrius vieną rytą uždarė kabineto duris — pirmą kartą per visus metus, kiek Rūta jį pažinojo.
— Investuotojas grasina teismu. Sako, vilkinam be pagrindo.
— Pagrindas yra. Vandens klausimas neatsakytas. Jei pasirašau dabar, o po metų upėje kvepia pūvančia žuvimi — atsakys ne investuotojas. Atsakysim mes.
Audrius ilgai žiūrėjo pro langą, kur tolumoje stovėjo vienišas geltonas kranas virš aptvertos statybvietės.
— Rašyk sustabdymą. Formaliai — dėl duomenų trūkumo.
Tai nebuvo nei pergalė, nei pralaimėjimas — tiesiog dar viena diena, kai klausimas liko kaboti ore. O savaitę po to aplinkos ministerija, pamačiusi, kad panašūs ginčai užvirė Kaune, Šiauliuose ir net prie jūros Klaipėdoje, paskelbė metų moratoriumą naujiems duomenų centrų leidimams.
Rūta tą naujieną perskaitė telefone, sėdėdama 36-ame troleibuse, kuris Kalvarijų gatvėje stovėjo spūstyje jau dešimt minučių. Lauke lijo, stiklas aprasojo, ir ji pirštu nubraukė langą, kad matytų stotelę. Parašė Audriui: „Matei?" Atsakymas atėjo po minutės: „Mačiau. Dabar investuotojas skambins tau, ne man."
Kitą dieną apie vienuoliktą ryto paskambino nepažįstamas numeris. Bendrovės teisininkas, mandagiu balsu, pasiūlė „susitikti ir aptarti kompromisinį variantą" — bendrovė galinti finansuoti nepriklausomą tyrimą, jei leidimas būtų išduotas greičiau, vos baigsis moratoriumas.
— Gerai, — pasakė Rūta, jausdama, kaip širdis ima dunksėti kažkur gerklėje. — Aš įspėju, kad šis pokalbis įrašomas tarnybiniais tikslais.
Linija kelias sekundes tylėjo.
— Nebūtina to daryti, — pasakė teisininkas.
— Būtina, — atsakė ji ir paspaudė įrašymo mygtuką telefone, nors ranka, laikanti aparatą, truputį drebėjo.
Tą vakarą namie, prie virtuvės stalo, ji dešimt kartų perklausė tą įrašą per ausines, kol vyras plovė indus ir klausė, ar vakarienė buvo gera. Ji neatsakė iš karto — perrašinėjo sakinius į sąsiuvinį, tikrindama, ar nieko neiškraipė. Tada parašė oficialų raštą administracijos direktoriui ir aplinkos apsaugos departamentui: pranešimas apie galimą bandymą paveikti pareigūną priimti sprendimą be pilno vertinimo. Prie rašto pridėjo įrašo nuorašą ir visą bylą, kiekvieną neatsakytą klausimą pažymėjusi raudonu rašikliu.
Ranka drebėjo, kai kursorius stovėjo virš mygtuko „Siųsti". Ji pagalvojo apie Audrių, apie tai, kad po šito gali tekti ieškotis kito darbo, apie tai, kad teisininkas turbūt įrašė tą patį pokalbį savaip. Tada užmerkė akis ant sekundę, atsidarė akis ir paspaudė.
Po dviejų mėnesių „Baltic Cloud Solutions" paskelbė, kad perkelia projektą į kitą šalį, kur reguliavimas švelnesnis. Statybvietė prie Nemuno liko tuščia: vienas apleistas kranas, aptvertas sklypas, o rudenį tarp tvoros lentų jau buvo prasikalusios dilgėlės, aukštos iki juosmens.
Lapkritį atėjo laiškas iš aplinkos ministerijos — kvietimas į darbo grupę, rengsiančią naują tvarką dėl duomenų centrų vandens ir energijos limitų. Pirmame posėdyje, ilgame kambaryje su ruduoju stalu ir šalta kava termose, viena dalyvė paklausė, kodėl pakvietė būtent ją.
Rūta atsivertė savo aplanką, pirštu perbraukė per raudonus pažymėjimus paraiškos paraštėse ir tyliai uždarė viršelį.
