Mane vadina Rimvydas Žemaitis, man keturiasdešimt treji, ir aš dvylika metų buvau vedęs Eglę. Dabar jau nebe – nuo tada, kai mano uošvė Stasė Narkevičienė nusprendė, kad automobilių dirbtuvės, kurias aš statėme su savo tėvu dešimt metų, iš tikrųjų priklauso jai, nes, pasak jos, „be mano pagalbos jūs nė sraigtelio nebūtumėt įsukę“.
Papasakosiu, kaip tai atrodė iš mano pusės, nes žinau, kad Eglė savo draugėms jau seniai papasakojo savo versiją, kur aš esu tas blogietis, kuris „viską sugriovė dėl pinigų“. Gal ir sugriovė. Bet ne dėl pinigų.
Dirbtuves Šiauliuose, Tilžės gatvėje, mes su tėvu atidarėme 2014-aisiais. Tėvas tuo metu jau sirgo – diabetas, kojos problemos, – bet dar galėjo stovėti prie stakleso ir mokyti mane suvirinimo. Pradėjom nuo vienos talpyklos ir dviejų kėlimo stovų, nuomojamų patalpų, kur žiemą reikėdavo kurą pilti į buržuikę, kad neštum tirptų ant grindų. Per aštuonerius metus išsiplėtėm iki penkių meistrų, savo patalpų ir eilės klientų, kurie laukdavo savaitę.
Su Egle susipažinau, kai jai buvo dvidešimt dveji, dirbo kirpykloje priešais mūsų dirbtuves. Ji atnešdavo man kavą per pertrauką, aš jai – pinigus už degalus, kai jos automobilis gesdavo, o gesdavo dažnai. Po metų susituokėme. Stasė, jos mama, iš pat pradžių buvo prie mūsų arčiau, nei man patiko, bet aš tyliai tai priėmiau – manau, dauguma vyrų taip daro, kol nebūna per vėlu suprasti, kad tyla irgi yra sutikimas.
Kai tėvas 2019-ais mirė, aš likau vienintelis dirbtuvių savininkas – dokumentuose viskas buvo tvarkinga, viskas užrašyta tik mano vardu. Stasė tuo metu padėjo mums pinigais du kartus: vieną kartą, kai reikėjo naujo kompresoriaus, antrą – kai užtrukome su nuoma ir trūko tūkstančio eurų iki mokėjimo. Iš viso – apie tris tūkstančius penkis šimtus eurų per aštuonerius metus. Aš tai žinojau, užrašiau, grąžinau dalimis per dvejus metus su palūkanom, kokias ji pati nustatė. Kvitai buvo, aš juos saugojau – ne todėl, kad nepasitikėjau ja, o todėl, kad tėvas mane taip išmokė: viskas raštu, net su šeima.
Problemos prasidėjo praeitų metų rudenį, kai pradėjau pastebėti, jog Stasė per šeimos pietus Kalėdų metu sako tokius dalykus kaip „mūsų dirbtuvės“ arba „kai aš investavau į verslą“. Iš pradžių galvojau – nagi, žmogus sena, pamiršta, kaip buvo iš tikrųjų. Paskui pastebėjau, kad Eglė tyliai linkčioja, nebeprieštarauja. Tada supratau, kad tai ne klaida atmintyje. Tai – naujas pasakojimas, kurį jos kuria kartu.
Sausio mėnesį Stasė atėjo pas mane į dirbtuves, kai Eglės nebuvo – ji tuo metu buvo darbe Vilniaus gatvėje naujoje kirpykloje, į kurią persikėlė prieš metus. Stasė atsisėdo kontoros kėdėje, kurioje paprastai sėdi klientai, laukiantys sąskaitos, ir pasakė, kad nori „aptarti dirbtuvių ateitį“. Jos žodžiais, Eglė „per tiek metų atidavė savo jaunystę šiam verslui“, ir jei kas nors kada nutiktų mūsų santuokai – ji tiesiog norinti aiškumo, kad pusė viso priklausytų jos dukrai, „teisingumo dėlei“.
Aš jai pasakiau tiesiai: dirbtuvės registruotos ant manęs, pradėtos su tėvu dar prieš vedybas, ir Eglė visada žinojo, kad taip bus – tai buvo mūsų susitarimas dar prieš altorių. Stasė nusišypsojo tokia šypsena, kuri man visada priminė, kad ji buvo mokytoja trisdešimt metų ir labai gerai moka kalbėti su žmonėmis taip, tarsi jie būtų mokiniai, nesuprantantys pagrindinės taisyklės. „Rimvydai, – sako ji, – teisingai yra tai, ką aš sakau, kad yra teisinga.“
Po mėnesio gavau skambutį iš advokato. Ne nuo Eglės – nuo advokato, kurį, kaip paaiškėjo, apmokėjo Stasė. Laiškas aiškino, kad Eglė ketina pateikti ieškinį dėl bendros nuosavybės dalies dirbtuvėse, remdamasi tuo, kad santuokos metu ji „prisidėjo prie verslo plėtros“ – buhalterijos tvarkymu, klientų aptarnavimu per pirmus metus, kol dar dirbo pusę dienos kirpykloje ir pusę pas mus prie kasos. Tai buvo tiesa, bet dalinė tiesa. Ji dirbo pas mus aštuonis mėnesius, 2015-ais, nes aš jos paprašiau padėti, kol ieškojome buhalterės. Aš jai mokėjau algą – ne didelę, bet mokėjau, su visais mokesčiais, oficialiai.
Supratau, kad tai nebe apie teisingumą. Tai buvo apie Stasę, kuri visada norėjo turėti kontrolę virš to, ką negalėjo kontroliuoti tiesiogiai – manęs. Ir apie Eglę, kuri, užuot pasakiusi man į akis, ką jaučia, leido savo mamai kalbėti už ją per advokatą.
Balandį aš paprašiau susitikimo – ne su advokatu, su Egle. Kavinėje prie Talšos ežero, kur mes susitikinėjom, kai dar draugavome. Užsisakėme po kavą, kurios nė viena nepalietėme. Aš jos paklausiau tiesiai: „Tu tikrai manai, kad tau priklauso pusė to, ką mes su tėvu pastatėme?“ Ji ilgai tylėjo, paskui pasakė, kad „nenori konflikto“, bet „mama teisi, kad reikia apsisaugoti“. Apsisaugoti nuo ko, paklausiau. Nuo manęs? Po dvylikos metų santuokos? Ji nepažiūrėjo man į akis – žiūrėjo į savo telefoną ekrane, kuris net neįsijungęs gulėjo ant stalo.
Tada aš supratau, kad šeima, kurią maniau turįs, jau seniai neegzistuoja tokia, kokia man atrodė. Buvo tik aš, dirbantis dirbtuvėse nuo septynių ryto, ir dvi moterys, planuojančios, kaip padalinti tai, ko nestatė.
Gegužės pabaigoje kreipiausi pas savo advokatą, Mindaugą Survilą, kurį pažįstu nuo studijų. Jis man paaiškino situaciją be jokių iliuzijų: kadangi dirbtuvės buvo įsteigtos iki santuokos ir registruotos tik mano vardu, o Eglės darbas ten buvo oficialiai apmokėtas pagal darbo sutartį, teisiškai ji neturi pagrindo reikalauti bendros nuosavybės dalies. Tačiau procesas vis tiek galėjo užsitęsti metus, kol teismas tai patvirtintų – ir per tą laiką dirbtuvės liktų įšaldytos kaip ginčo objektas, klientai pradėtų nerimauti, meistrai ieškotų kito darbo.
Aš nenorėjau laukti metų, kol teismas pasakys tai, ką jau žinojau. Birželio viduryje padariau tai, apie ką niekam nepasakiau iš anksto – nei Eglei, nei Stasei, net savo motinai, gyvenančiai Radviliškyje. Susisiekiau su Vytautu Paulausku, buvusiu konkurentu iš kitos dirbtuvių, Aukštaičių gatvėje, kuris prieš dvejus metus siūlė man partnerystę, bet aš atsisakiau, nes tada dar tikėjau, kad viskas šeimoje gerai. Dabar paskambinau jam ir pasakiau, kad esu pasiruošęs parduoti visą verslą – įrangą, nuomos sutartį, klientų bazę, prekės ženklą.
Susitarėme per tris savaites. Suma buvo šimtas aštuoniasdešimt penki tūkstančiai eurų – mažiau, nei dirbtuvės realiai vertos, nes skubėjau, bet man tai nebuvo svarbiausia. Svarbiausia buvo tai, kad pinigai atsidūrė mano asmeninėje sąskaitoje, atidarytoje banke, apie kurį Stasė net nežinojo, kol dirbtuvių durys jau buvo užrakintos naujo savininko.
Liepos septintą, penktadienį, Stasė atvažiavo į Tilžės gatvę su Egle – norėjo, pasak jos, „dar kartą pasikalbėti apie dalybas prieš bylą teisme“. Vietoj mano iškabos ant durų kabėjo nauja: „Paulausko autoservisas“. Viduje dirbo nepažįstami žmonės, prie stalo sėdėjo administratorė, kurios niekada nebuvo matę. Stasė, kaip man vėliau papasakojo bendras pažįstamas, stovėjo gatvėje ir skambino man penkis kartus iš eilės. Aš neatsiliepiau.
Po savaitės gavau laišką iš advokato dėl bylos nutraukimo – nebebuvo ko dalinti, nes verslo, kaip juridinio objekto su mano vardu, tiesiog nebeliko. Buvo tik pinigai banko sąskaitoje, kuriuos aš uždirbau su savo tėvu per aštuonerius metus, prieš tai, kai Eglė apskritai sužinojo, kas yra suvirinimo aparatas.
Rugsėjį persikėliau į butą Kaune, netoli Ąžuolyno – pradedu iš naujo, kitame mieste, kur niekas neklausinėja apie „dirbtuves, kurias kadaise turėjau“. Su Egle susitinkame tik per advokatus, dėl skyrybų dokumentų. Stasei nebeskambinu, ir, kaip žinau iš giminaičių, ji dabar visiems pasakoja, kad aš „pabėgau su pinigais, kurie priklausė šeimai“. Tegul pasakoja. Pinigai banke yra mano vardu, su mokesčių inspekcijos patvirtinimu, kad viskas deklaruota legaliai – ir tai vienintelis dokumentas, kurio man reikia, kad miegočiau ramiai.
