– Mantai, tu rimtai?! Kur aš paukščių fermoje švęsiu? Ten smirda mėšlu! – Goda sviedė plaukų suktuką į veidrodį. Stiklas suspragsėjo, bet išliko sveikas.
Ji sėdėjo senutėliame močiutės Onos fotelyje, apsikarsčiusi suktukais, ir kremtėsi. Iki santuokos rūmų liko dvi valandos, o ji vis dar nebuvo apsirengusi vestuvine suknele. Jos sesuo pusseserė Vaiva, vienintelė pamergė, tyliai rinko nuo kilimo išmėtytus segtukus.
Močiutė Ona stovėjo tarpduryje, pasirėmusi į staktą. Ji vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumėlį, kurį pirko prieš septynerius metus anūko Manto išleistuvėms. Vėl pravertė. Gerai, kad neišsiplėtė per klubus.
– Goda, šaukštai sidabriniai dingo, – tarė ji ramiai. – Ar nežiūrėjai, gal į savo lagaminą įsidėjai?
– Ką?! Aš – tavo šaukštus?! Seneli, aš perku tik danišką dizainą, o ne tavo koliūkinį sidabrą!
Vaiva kilstelėjo galvą, bet nieko nepasakė. Goda buvo iš Vilniaus. Dirbo kosmetologe, važinėjo tik taksi ir kalbėjo telefonu angliškai. Kaip Mantas, grįžęs iš Norvegijos uždarbio, spėjo per tris mėnesius susirasti šitą merginą ir pasipiršti – kaimo moterys svarstė iki šiol.
Vestuvės buvo planuojamos Alantos dvare. Bet paskutinę akimirką Goda pareiškė, kad dvaras jai primena mokyklos ekskursiją. Mantas nusileido. Tada ji panorėjo Šveicarijos sodybos. Mantas vėl nusileido. Galiausiai ji sutiko švęsti Manto tėvų sodyboje – tik todėl, kad motina pažadėjo atitverti šokių aikštelę nuo vištidės baltais šydais.
– O kur žiedai? – Goda staiga pašoko. – Mantai, tu pasiėmei?!
Mantas, kuris ką tik įlindo į baltus marškinius ir dar nebuvo užsagstęs rankogalių, išsižiojo.
– Aš maniau, kad tu…
– Ką aš?! Tu jaunikis, tu ir atsakingas!
Jis puolė prie švarko. Apieškojo kišenes – tuščia. Išvertė kuprinę, kurią atsivežė iš buto Molėtuose. Nieko. Jo veidas išbalo.
– Gal pas tave, mama? – jis pažvelgė į močiutę.
– Pas mane žiedų nėra, – atsakė Ona. – Bet yra štai kas.
Ji išsitraukė iš rankinės seną aksominę dėžutę. Atidarė. Viduje gulėjo masyvus gintarinis pakabutis – reliktas, likęs iš prosenelės laikų. Tikras, su viduje sustingusia muse.
– Užsidėsi prie altoriaus. Tam, kad Dievas matytų, jog ateini ne tuščiomis, – pasakė ji Godai.
Goda paėmė dėžutę dviem pirštais, tarsi ji būtų nešvari.
– Gintaras su muse? Prie baltos suknelės? Močiute, čia ne šešiasdešimtieji.
– Čia tavo senelių istorija, vaikeli. Į šitą gintarą jie sudėjo visą savo gyvenimą. Nuo karo iki pirmosios vagos.
– Gerai, gerai, – Goda mostelėjo ranka ir sviedė dėžutę ant palangės. – Vaiva, pakviesk taksistą, aš beveik pasiruošus.
Žiedus galiausiai rado. Juos, paaiškėjo, pasiėmė Manto draugas Tadas, vyriausiasis pabrolys, ir jau seniai laukė prie bažnyčios, stebėdamasis, kur visi dingę.
Bet kai jaunieji išėjo iš mašinos, pradėjo lynoti. Smulkus, šaltas lietus, visai nebūdingas liepos pradžiai. Goda užsitraukė per galvą rankinę, rėkė ant Manto, kad šis prilaikytų suknelę, rėkė ant fotografės, kad nefotografuotų plaukų, kol nesušukuoti.
Vaiva ėjo iš paskos su močiute.
– Teta, ji sugadins jam gyvenimą, – tyliai pasakė Vaiva.
– Žinau, – atsakė Ona.
Pati vestuvių ceremonija praėjo greitai. Registratorė jaunuosius sveikino latviškai supainiojusi poras, žvakė prie altoriaus užgeso nuo skersvėjo, o Goda, apsikeisdama žiedais, aiktelėjo, kad jos žiedas per plonas. Mantas dėl to nuraudo iki ausų, nors niekas iš svečių replikos negirdėjo.
Pokylio metu viskas klostėsi pagal kaimo tradicijas – maršas, sriuba, muzikantai su akordeonu. Kol Goda nepareikalavo šampano, kurio niekas neatvežė. Tada ji užsidarė antrame aukšte, Manto tėvų miegamajame, ir dvi valandas kalbėjo telefonu su drauge iš Vilniaus. Mantas sėdėjo lauke ant suoliuko, vienas.
Prieš išvažiuojant jauniesiems į naktinį viešbutį Anykščiuose, močiutė Ona priėjo prie Manto ir įdavė jam tą patį gintarinį pakabutį.
– Pats saugok. Jei ne jai – tai bent sūnui atiduosi.
– Močiute, ji pripras. Tai tik stresas, – atsakė Mantas, bet gintarą paėmė.
Po vestuvių praėjo beveik dveji metai. Mantas su Goda gyveno Molėtuose, dviejų kambarių bute, kurį jis nusipirko už Norvegijoje uždirbtus pinigus. Jis dirbo autoservise, ji – namuose. Tiksliau – internete. Dar tiksliau – žiūrėjo serialus ir skundėsi, kad mažas miestas ją smaugia.
Vaiva, kuri dirbo akušere Utenos privačioje klinikoje, vieną spalio antradienį išėjo papietauti į artimiausią kavinę. Ir ten, vitrinoje, pamatė Godą. Su puodeliu arbatos ir atverstu žurnalu. Ji atrodė pavargusi, po akimis – tamsūs ratilai.
– Goda, sveika! Ko čia Utenoje?
Goda pašiurpo. Staigiai užvertė žurnalą.
– Ai, reikalų turiu. Pas gydytoją.
– Pas gydytoją? – Vaivos antakiai pakilo. – Gal pas mus? Aš gi akušerė. Kodėl nepasakei, kad ateisi? Galėjau padėti.
Goda dirstelėjo į laikrodį, paskui į duris.
– Pasakyk Mantui – ir aš tau pasakysiu, kad niekada gyvenime nekalbėsiu su tavo šeima. Aš rimtai.
Ji pagriebė rankinę ir dingo, palikusi ant stalo nebaigtą arbatą.
Vaiva grįžo į kliniką ir nuėjo į registratūrą. Paklausė administratorės. Atsakymas buvo toks, nuo kurio jai užkliuvo gerklėje.
Ji ne iš karto paskambino močiutei Onai. Dar porą dienų nešiojosi tą žinią, tarsi karštą akmenį po šonkauliais. Trečiadienio vakarą neištvėrė.
– Teta… Goda vakar pas mus buvo. Ne pirmą kartą. Ji jau trečią kartą tvarkosi. Trečią kartą per dvejus metus. Ir visus kartus – liepė niekam nesakyti. Ypač Mantui.
Telefono ragelyje ilgai tylėjo.
– Kada ji grįžta namo? – paklausė Ona.
– Rytoj ryte. Jai dar reikia antros procedūros.
– Gerai. Nieko Mantui nesakyk. Aš pati.
Tą naktį močiutė Ona nemiegojo. Ji sėdėjo virtuvėje prie stalo, ant kurio gulėjo tas pats gintarinis pakabutis. Ji žiūrėjo į jame sustingusią musę ir galvojo apie tai, kad gamta kartais duoda ženklus, kurių nenorime suprasti.
Rytą ji išsikvietė kaimyną Bronių, kad nuvežtų ją į Molėtus. 67 kilometrai per rytinį rūką. Kai atvyko, Goda dar nebuvo grįžusi. Mantas kaip tik gėrė kavą prieš darbą.
– Močiute? Kas nors atsitiko? – jis išsigando, pamatęs ją tokį ankstyvą rytą ant slenksčio.
– Atsitiko, vaikeli. Prisėsk.
Ona padėjo ant stalo gintarinį pakabutį.
– Prieš karą, kai tavo prosenelis vedė mano mamą, jis padovanojo jai šitą pakabutį. Sakė: „Kol tu nešiosi šitą akmenį, tol mūsų namuose bus vaikų juokas.“ Jie susilaukė penkių. Per karą du mirė. Trys liko gyvi. Šitas gintaras perėjo per okupacijas, per tremtį, per gimdymus ant šiaudų. Ir niekada niekas nedrįso jo išmesti. Tavo Goda pasakė, kad tai – šešiasdešimtųjų mada.
Mantas sumirksėjo.
– Močiute, ji jauna. Ji kitaip žiūri į daiktus…
– Ji kitaip žiūri ne tik į daiktus, Mantai. Ji kitaip žiūri į gyvybę. Tavo gyvybę. Tavo vaikų gyvybę. – Ona padėjo ranką ant jo delno. – Nežiūrėk į mane, lyg aš išprotėjau. Aš kalbu tai, ką pati mačiau. Ne, ne Godos akyse. O tavo sesers pusseserės akyse. Vaiva vakar matė Godą Utenos klinikoje. Tai buvo jau trečias kartas, kai ji ten lankėsi per dvejus metus. Trečias kartas, kai ji atsikratė to, kas galėjo tapti tavo sūnumi ar dukra.
Jo veidas sustingo. Pirmiausia – netikėjimas. Paskui – lėtas, baisus suvokimas, lyg ledinis vanduo, kylantis nuo kojų pirštų iki viršugalvio.
– Tai negali būti. Ji man pasakojo, kad negali pastoti. Kad gydytojai…
– Ji melavo tau, Mantai. Kiekvieną kartą.
Tą akimirką lauke sustojo taksi. Į butą įėjo Goda – pamačiusi močiutę, ji stabtelėjo. Jos veidas akimirksniu tapo kauke – šaltas, be emocijų.
– Ką čia veikia šita?
– Goda, – Mantas atsistojo. Jo balsas virpėjo, bet buvo tykus. – Kiek kartų tu buvai nėščia?
– Tu ką, girtas?
– Kiek kartų?
– Nesąmonė. Aš nevaisinga. Tu pats žinai.
– Tada kodėl tu vakar buvai Utenos klinikoje? Kodėl Vaiva matė tave išeinančią iš procedūrinės?
Goda žengė žingsnį atgal. Jos lūpos prasiplėtė – norėjo kažką pasakyti, bet žodžiai užstrigo.
– Aš… aš norėjau pasitikrinti…
– Trečią kartą per dvejus metus? – balsą pakėlė ir Ona. – Jie viską užrašo, Goda. Klinikos registratūroje yra tavo istorija. Visų trijų kartų.
Tyla buvo tokia tanki, kad girdėjosi, kaip kaimynai viršuje stumdo kėdę. Goda stovėjo prie durų, nuleidusi rankas. Tada jos pečiai sutrūkčiojo – ne verkimo, o porcijos, tarsi nusimetant naštą.
– Gerai. Taip. Tris kartus. Ir ką? Tu norėjai, kad aš sėdėčiau šitam užkampiame mieste su pilvu? Kad tapčiau kokia nors kaimo višta? Aš karjeros moteris, Mantai, tau to nesuprasti, tu – mechanikas.
– Aš mechanikas, kuris uždirbo pinigus šitam butui, – atsakė jis. – Aš mechanikas, kuris kas rytą keldavausi penktą, kad tu galėtum žiūrėti serialus. Ir aš mechanikas, kuris mylėjo tave labiau nei bet ką. O tu… tu tris kartus nužudei mūsų vaikus.
– Jie dar nebuvo vaikai! Tai buvo embrionai! Medicininis faktas!
– Tai buvo MŪSŲ embrionai. Ir dabar – nieko. Nebėra.
Jis pasisuko į močiutę.
– Močiute, palik mus vienus, prašau.
Ona tylėdama paėmė nuo stalo gintarinį pakabutį ir išėjo į koridorių. Ji girdėjo, kaip Goda pradėjo rėkti – kad ji nieko neprivalanti, kad Mantas pasinaudojo ja, kad ji skambins advokatui, kad jos tėvas išspręs klausimą. Paskui balsas nutrūko, tarsi kas būtų užspaudęs burną.
Po dešimties minučių Goda išlėkė pro duris net nepažiūrėjusi į Oną. Į koridorių išėjo Mantas. Jo veidas buvo sausas, akys – tamsios. Jis prisėdo prie sienos, nuslydo žemyn ir užsidengė veidą rankomis.
– Ji pasakė, kad niekada jų nenorėjo. Nė vieno.
Ona atsisėdo šalia, tiesiai ant grindų. Pasidėjo gintarą tarp jų.
– Aš tau dabar kažką pasakysiu, ko niekada nepasakojau. Kai man buvo aštuoniolika, įsimylėjau vieną vaikiną iš Utenos. Aukštas, smuikininkas. Jis grojo restoranuose ir visoms merginoms sukiojo galvas. Aš buvau tik viena iš jų. Tris kartus jis man pažadėjo vestuves ir tris kartus pradingdavo. O paskui grįždavo, grodavo vėl, ir aš atleisdavau. Vieną vakarą aš pamačiau jį stotyje su kita. Ji buvo taip pat apsirengusi kaip aš, taip pat sukosi plaukus, kaip aš. Ir tada supratau – jis mylėjo ne mane. Jis mylėjo tai, kad aš jį mylėjau. Supranti?
Mantas pažvelgė į ją.
– Suprantu.
– Aš tada išėjau. Tiesiog apsisukau ir išėjau. Po metų sutikau tavo senelį. Jis niekada negrojo smuiku, bet atnešė man naminės duonos kepalą pirmojo pasimatymo metu. Tai aš tau sakau: ne viskas, ką prarandi, yra netektis. Kartais tai – išsivadavimas.
Kitą savaitę Goda išsikraustė. Ji pasiėmė viską – net užuolaidas. Skirdamiesi jie beveik nekalbėjo, tik pasirašė dokumentus. Mantą ji pavadino neišsivysčiusiu kaimiečiu, jo šeimą – atsilikėliais. Jis nieko neatsakė.
Po skyrybų praėjo beveik penkeri metai. Mantas pardavė butą, grįžo į tėvų sodybą ir atidarė savo autoservisą prie plento. Reikalai ėjo gerai, nes auksinės rankos visada reikalingos. Vienintelė moteris, kurią jis reguliariai lankydavo, buvo močiutė Ona.
Kol vieną spalio vakarą į servisą neužsuko mergina senu „Volvo“. Ji buvo aukšta, su trumpu šviesiu kirpčiuku ir nuo dažų nusėtomis rankomis – dailininkė, kaip paaiškėjo vėliau. Atvažiavo iš Zarasų, dirbo freskų restauratore. Pavadavo draugą, kuriam sugedo mašina už dešimties kilometrų.
– Ar galite pažiūrėti? Ten kažkas bilda po kapotu, – pasakė ji.
Mantas pažiūrėjo. Bildėjo guolis. Kol keitė, mergina sėdėjo ant suoliuko ir piešė eskizų knygelėje močiutės Onos portretą – ta kaip tik buvo atėjusi atnešti anūkui vakarienės.
Po metų ir trijų mėnesių Mantas su ta mergina stovėjo Zarasų bažnyčioje. Jos vardas buvo Liepa, ir ji buvo nėščia trečią mėnesį. Suknelę jai siuvo laisvą, pilvuko dar nesimatė. Bet kai jie apsikeitė žiedais, ji uždėjo jo ranką ant savo pilvo.
– Čia mūsų trečias, – sušnibždėjo ji.
Mantas nusišypsojo – pirmą kartą per penkerius metus taip, kad akyse pasirodė šviesa.
Močiutė Ona per vestuves sėdėjo pirmoje eilėje. Prieš išeinant jauniesiems, ji atsistojo, priėjo ir išsitraukė iš tos pačios aksominės dėžutės gintarinį pakabutį. Šįkart Liepa paėmė jį abiem delnais ir prisisegė prie palaidinės. Gintare vis dar sustingusi musė žvelgė į pasaulį pro auksinį įtrūkimą.
Ona paglostė ją per skruostą. Nieko nepasakė. Tiesiog apsisuko ir nuėjo link išėjimo, kur ją jau laukė Vaiva su automobiliu.
Vakare, kai fejerverkai nusėdo virš Zaraso ežero, močiutė atsisėdo savo virtuvėje, uždegė žvakę ir išsitraukė iš spintelės seną nuotrauką – tą, kurioje Mantas su mokykline uniforma laiko jos ranką. Ant nugarėlės užrašyta mėlynu tušinuku: „Močiutei nuo anūko. Amžinai širdyje.“
