Mane vadina Rimu, man penkiasdešimt šešeri, ir aš dvidešimt metų remontuoju automobilius toje pačioje dirbtuvėje Panevėžio pakraštyje, prie Ramygalos plento. Uošvė mano, Aldona, moka man priminti kiekviena proga, kad tos dirbtuvės žemę kadaise nupirko jos vyras, o aš tik "atsitiktinai" ten atsidūriau, kai vedžiau jos dukrą.
Dvidešimt dvejus metus gyvenau su Vaida. Ji mirė pernai rudenį, lapkritį, nuo vėžio, kurį gydytojai Kauno klinikose pastebėjo per vėlai. Po jos mirties Aldona persikraustė pas mus į namą Ramygaloje — sakė, negalinti likti viena savo bute Panevėžyje. Aš sutikau, nes mūsų sūnus Tomas tada dar buvo septyniolikos, ruošėsi abitūros egzaminams, ir manydavau, kad senelė padės namie, kol aš dirbtuvėje.
Iš tikrųjų ji atėjo tikrindama. Kiekvieną vakarą, kai grįždavau kvepiantis tepalu ir metalo drožlėmis, ji sėdėdavo virtuvėje su sąsiuviniu ir surašinėjo, kiek aš uždirbau per dieną, kiek kliento sumokėjo grynais, kiek pervedimu. Sakydavo, kad tik "tvarko namų biudžetą". Aš nesipriešinau — po Vaidos mirties man buvo vis tiek, kas ką rašo tame sąsiuvinyje.
Bėda prasidėjo, kai sausį atvažiavo notaras iš Panevėžio — Aldona pati jį pasikvietė, kol aš buvau darbe. Paaiškėjo, kad ji nori perrašyti savo buto Panevėžyje dalį, kuri pagal testamentą turėjo atitekti Tomui, savo antram sūnui Broniui, gyvenančiam Vilniuje. O dirbtuvės sklypą, kurį prieš dvidešimt metų jos vyras buvo užrašęs bendrai man ir Vaidai, ji pareiškė norinti "sutvarkyti" per teismą — girdi, dokumentai neva surašyti neteisingai, ir jai priklauso didesnė dalis. Regina, kaimynė, dirbanti notarų biure sekretore, vėliau man prasitarė, kad Aldona teiravosi, kiek galėtų kainuoti visas sklypas su dirbtuve, jeigu jį parduotų — notaras, sako, buvo užsiminęs apie aštuoniasdešimt tris tūkstančius eurų, tiek dabar Ramygalos pakraštyje moka už tokį žemės plotą su pastatu.
Sužinojau apie tai atsitiktinai — pati Regina papasakojo man kavinėje "Pas Joną", kai užsukau po darbo. Ji paklausė, ar žinau, kad mano uošvė jau antrą kartą ateina dėl garažo dokumentų. Aš stovėjau prie prekystalio su puodeliu kavos rankoje ir tik girdėjau tą skaičių — aštuoniasdešimt trys tūkstančiai — kaip kažkokį svetimą, niekaip su manimi nesusijusį daiktavardį, nors kalbama buvo apie vietą, kur aš kasdien užsivedu kompresorių ir keičiu tepalus.
Grįžęs namo radau Aldoną prie virtuvės stalo, tvarkančią savo dokumentų aplanką — žalią, su išblukusiu užrašu "svarbūs popieriai". Paklausiau tiesiai: kodėl ji nori atimti iš manęs ir Tomo dirbtuvės dalį. Ji net nepakėlė akių nuo popierių, tik pasakė, kad "Bronius irgi Petro sūnus, o tu — svetimas", ir kad aštuoniasdešimt trys tūkstančiai, padalinti per pusę su Broniumi, jai leistų nusipirkti butą arčiau jo, Vilniuje.
Tą naktį negalėjau užmigti. Ne todėl, kad bijojau likti be garažo — turėjau savo rankas, savo amatą, galėjau pradėti iš naujo bet kur. Bijojau dėl Tomo. Jam buvo aštuoniolika, jis planavo studijuoti automechaniką Kaune ir tikėjosi vieną dieną perimti dirbtuvę. Jeigu Aldona laimėtų teisme ir sklypą parduotų, sūnus liktų be nieko — nei tėvo verslo, nei senelės paramos.
Kitą dieną nuėjau pas advokatą Šarūną, su kuriuo mokiausi vienoje mokykloje Panevėžyje. Jis pasižiūrėjo dokumentus — nuosavybės aktą, testamentą, Vaidos vardu užregistruotą dalį — ir pasakė, kad Aldonos ieškinys neturės pagrindo, nes viskas surašyta teisingai dar 2004 metais, kai dirbtuvė buvo perleista man ir žmonai lygiomis dalimis. Bet teismo procesas gali užtrukti mėnesius, o per tą laiką Aldona grasino sustabdyti sąskaitas, iš kurių aš mokėjau nuomą už dirbtuvės patalpą — pasirodo, ji buvo bendra su Vaida sąskaitos savininkė, ir po dukters mirties turėjo prie jos prieigą.
Kovo pradžioje atėjo šaukimas į teismą. Aldona sėdėjo priešais mane teismo salėje Panevėžyje, apsivilkusi tamsiai mėlynu kostiumėliu, tuo pačiu, kurį vilkėjo Vaidos laidotuvėse. Šalia jos sėdėjo Bronius, kurio nemačiau gal penkerius metus — jis dirbo buhalteriu Vilniuje ir atvažiavo tik dėl bylos.
Teisėja peržiūrėjo dokumentus apie dvidešimt minučių. Salėje girdėjosi tik popieriaus šlamesys ir kažkur už lango pravažiuojantis autobusas, greičiausiai 12-as maršrutas į Krekenavą. Aldona rankose laikė tą patį žalią aplanką, tik dabar jis atrodė sudėvėtas nuo tiek daug kartų atverstų lapų. Bronius užsirašinėjo kažką bloknote — gal skaičiavo, kiek liks iš tų aštuoniasdešimt trijų tūkstančių, jeigu bylos jie neišloš.
Teisėja paskelbė, kad dirbtuvės sklypas priklauso man ir Tomui, kaip Vaidos įpėdiniui, pagal 2004 metų dokumentą, ir Aldonos ieškinys atmetamas. Ieškovė turi padengti teismo išlaidas — tris šimtus aštuoniasdešimt eurų.
Po posėdžio Aldona liko sėdėti koridoriuje ant medinio suoliuko, žalią aplanką laikydama ant kelių. Aš priėjau, ne todėl, kad norėjau ją pažeminti, o todėl, kad reikėjo išspręsti, kur ji gyvens toliau. Pasakiau, kad namuose Ramygaloje jai vietos daugiau nebus — persikelsiu su Tomu į mažesnį butą, o namą parduosiu, nes vienam per didelis, ir dalį pinigų atidėsiu sūnaus studijoms Kaune.
Ji paklausė, kur jai dabar dėtis, ir pirštais braukė aplanko kraštą, kol jis pradėjo trupėti. Atsakiau, kad jos butas Panevėžyje tebestovi tuščias, tas pats, kurį ji norėjo perrašyti Broniui — tegul į jį grįžta, jeigu Bronius sutiks priimti motiną pas save Vilniuje, tai jo reikalas.
Bronius stovėjo prie lango, žiūrėjo į stovėjimo aikštelę ir nieko nesakė. Aldona pakilo nuo suoliuko, aplankas iškrito jai iš rankų, keli lapai išslydo ant grindų. Pasilenkiau, surinkau juos ir padaviau jai atgal — ne iš gailesčio, o todėl, kad tarp jų buvo Vaidos gimimo liudijimo kopija, ir nenorėjau, kad ji liktų mindoma teismo koridoriuje.
Po savaitės nuvažiavau į banką Panevėžyje ir uždariau bendrą sąskaitą, kurią kadaise turėjome su Vaida ir prie kurios Aldona turėjo prieigą. Atidariau naują, tik savo ir Tomo vardu. Grįžęs į dirbtuvę radau Tomą su veržliarakčiu rankoje — jis buvo užsilipęs po kliento "Škoda" ir keitė alyvos filtrą, kaip aš buvau parodęs prieš mėnesį. Padaviau jam nuosavybės akto kopiją, kurią buvau įsidėjęs stikliniame rėmelyje. Tomas paėmė ją, dar riebaluotais pirštais, pastatė ant darbastalio šalia kavos puodelio ir grįžo po automobiliu baigti darbo.
