Kai užrakinau lauko duris ir nusispyriau aukštakulnius, vis dar jutau, kaip juodas šilkas limpa prie šonkaulių. Laidotuvių gėlių kvapas matyt įsiskverbė į plaukus, nes net prieškambary jį užuodžiau – sunkus, saldus, sumišęs su smilkalais. Liepos mėnesio Vilniuje sutemos tokios negailestingos, kad net lempos šviesa atrodo per švelni, kai viduje viskas rėkia.
Tylos norėjau. Bent valandos tylos prie urnos, kurią pati pargabenau iš krematoriumo.
Bet virtuvėje degė šviesa. Ir svetainėje. Ir koridoriuje.
Irena Milašienė stovėjo prie valgomojo stalo ir dalino komandas taip, lyg registruotų svečius viešbutyje. Spintos buvo atlapotos. Jono marškiniai nukabinti nuo pakabų, sulankstyti į lagaminus – tris, keturis, penkis lagaminus palei sieną. Ant stalo gulėjo vokai, raktai, kažkoks sąrašas Irenos smulkia rašysena, surašytas stulpeliais: drabužiai, dokumentai, buitinė technika.
Iš pradžių ji net nepastebėjo manęs.
Paskui pakėlė galvą, visiškai nesuglumusi.
– Šitas butas dabar mūsų. Viskas, ką Jonas turėjo – irgi mūsų. Tu išsikraustyk.
Sakė ramiai, netbalso nesumažindama. Iš miegamojo išniro jos vyresnėlis sūnus Tautvydas, vilkdamas dar vieną lagaminą. Iš už nugaros pasigirdo kažkieno kosulys – ten stovėjo Jono tetos sesers duktė, sukaupusi visą indaujos turinį į kartoninę dėžę.
Aš stovėjau basomis ant šaltų koridoriaus plytelių, vienoje rankoje – raktai, kitoje – klumpės. Prieškambario staliukas, ant kurio stovėjo Jono laikina urna, buvo nustumtas į kampą. Jie peržengė per ją taip, lyg per dulkių siurblį.
– Kas jus įleido? – paklausiau.
Irena mostelėjo žalvariniu raktu.
– Aš jo motina. Visada turėjau raktą.
Tautvydas net nepažiūrėjo į mane, tik spragtelėjo lagamino užraktu.
– Nedaryk to sudėtingesnio, nei būtina, Rūta. Testamentas nerastas. Žinai, ką tai reiškia.
Aš žinojau. Bet ne taip, kaip jie manė.
Jie tikrino viską: stalčius, seifą, net knygų lentynas, kur Jonas neva slėpdavo popierius. Ieškojo testamento. Nerado. Ir nusprendė, kad jo nėra. Kad teisėtai viskas atitenka šeimai.
– Tu dabar tik našlė, – pridūrė kažkokia tolimesnė giminaitė, kurios vardo net neprisiminiau. – Nieko daugiau.
Tada ir pradėjau juoktis.
Ne todėl, kad būtų buvę juokinga. O todėl, kad prieš šešias naktis, ligoninės palatoje, dvokiančioje antiseptiku ir rugpjūčio lietumi, Jonas suspaudė man riešą ir sušnibždėjo: „Jei jie ateis dar gėlėms nenuvytus – juokis pirma. Rasa pasirūpins likusia dalimi.“ Jis žinojo. Jis visada žinojo, kad jo šeima myli tik daiktus, o ne jį.
Juokiausi tol, kol visi nutilo.
Irenos veidas persikreipė.
– Ar tu galvą pametei?
– Ne, – nubraukiau pirštu nuo akių drėgmę, kuri galėjo būti ir juoko, ir gedulo. – Jūs visi ką tik padarėte tą pačią klaidą, kurią darėte su Jonu visą gyvenimą. Galvojate, kad jei žmogus gyvena tyliai – jis nieko neturi. Jei nesigiria – neturi galios. Jei jūs jo niekada nesupratote – tai ir jokio plano nėra.
Tautvydas išsitiesė per visą ūgį.
– Testamento nėra. Mes patikrinom.
– Žinoma, kad patikrinot, – atsakiau. – Ir, žinoma, neradot.
Mano telefonas suvibravo delne. Rasa: Aš apačioj. Ne viena.
Pažvelgiau į Jono darbo stalą prie lango. Ant jo vis dar gulėjo atverstas dienoraštis su tais pačiais žodžiais, kuriuos jis parašė prieš apsilankydamas pas notarą. Paskui į Ireną. Paskui į urną prieškambario kamputyje.
– Jūs niekada nežinojote, kas Jonas buvo iš tikrųjų, – tariau tyliai. – Ir tikrai nežinote, ką jis pasirašė prieš šešias dienas iki mirties.
Irena prasižiojo, bet nespėjo.
Durų skambutis nuaidėjo trimis trumpais signalais.
Kai atidariau duris ir pamačiau ant slenksčio stovinčią Rasą – mūsų advokatę, vilkinčią ne ofisiniu kostiumėliu, o tamsiai mėlyna suknele, – kartu su ja buvo antstolis ir policijos pareigūnas. Antstolis laikė juodą odinę aplanką, o ant jos viršelio buvo priklijuota lentelė su byla ir Irenos pavarde.
Už jų nugarų koridoriuje stovėjo dar vienas vyriškis su statybininko striuke – tai kaimynas iš ketvirtojo aukšto, kuris tą vakarą iškvietė policiją, kai išgirdo mūsų bute triukšmą ir keistus baldų stumdymo garsus.
Irena pirmąsyk sumirksėjo be pasitikėjimo.
Rasa įžengė į butą tarsi į teismo salę.
– Irena Milašienė? Turiu čia notariškai patvirtintą testamento kopiją, kurį jūsų sūnus sudarė ir įregistravo prieš šešias dienas iki savo mirties. Testamentas yra įtrauktas į paveldėjimo registrą. Jūsų šeiminė paieška nieko nedavė, nes originalas saugomas notarinėje saugykloje.
Tautvydas išbalo.
– Palaukit, tai negali būti… – pradėjo Irena, bet antstolis jau atidarė aplanką.
Policininkas žengė žingsnį į priekį, ramiai stebėdamas lagaminų virtinę.
– Ar šie asmenys turi jūsų leidimą būti bute ir liesti svetimus daiktus? – paklausė jis, kreipdamasis į mane.
– Ne, – atsakiau.
Rasa padėjo man prieš nosį lapą. Popierius buvo pilnas Jono rašysenos, jo parašas ryškus, lyg ką tik išdžiūvęs. Turėjau vos perskaityti dvi eilutes, kad krūtinę užtvindytų ir palengvėjimas, ir sielvartas.
– Visas turtas, įskaitant šį butą Antakalnyje, žemės sklypą ir santaupas, pereina sutuoktinei Rūtai Matulaitytei-Milašienei, – garsiai citavo Rasa. – Jūs, Irena Milašienė, esate paminėta atskirai. Jonas paliko jums laišką.
Ir ištiesė paprastą voką.
Irena žiūrėjo į jį taip, lyg ten būtų gyvatė.
– Laišką? Tik laišką?
– Jis rašo, kad palieka jums prisiminimą: sidabrinį šaukštelį, su kuriuo jūs pati jį maitinote kūdikystėje. Daugiau nieko.
Rankos jai pradėjo drebėti. Tautvydas pagriebė tą laišką, perplėšė. Skaitė, lūpos jam išbalo. Paskui pakėlė akis į mane, ir jose nebeliko nieko – tik tuštuma. Jis žinojo, kad viskas tikra.
– Tai jis iš anksto viską suplanavo, – pratarė jis. – Jis žinojo, kad ateisim.
– Taip, – atsakiau. – Jis žinojo.
Policininkas paprašė visų asmenų dokumentų. Prasidėjo sumaištis: giminaičiai rinkosi rankines, kažkas numetė dėžę, iš jos ant grindų išsibarstė molinės figūrėlės – mūsų pirmosios kelionės į Nidą suvenyrai. Irena dar bandė sakyti, kad butas priklauso jai, bet antstolis ramiai paaiškino, jog bet koks neteisėtas svetimo turto užvaldymas yra baudžiamas.
– Jūsų raktą, Irena, aš pasiimu, – tariau.
Ji sugniaužė jį delne, bet pareigūnas ištiesė ranką, ir moteris, pažeminimo perkreiptu veidu, metė raktą ant stalo.
Per penkias minutes jie išėjo.
Liko tik lagaminai koridoriuje, atviros spintos ir tas sunkus gėlių kvapas, kuris dabar maišėsi su kažkuo rūgščiu – matyt, su prakaitu ir svetimu kvepalais.
Rasa tyliai padėjo aplanką ant valgomojo stalo, šalia išmėtytų nuotraukų.
– Originalą gali pasiimti rytoj. Byla jau iškelta dėl neteisėto patekimo į būstą.
– Ačiū, – pasakiau.
Policininkas ir antstolis išėjo. Rasa dar stabtelėjo.
– Jis tikrai tave mylėjo, – tarė ji. – Toks testamentas… tai ne tik turto paskirstymas. Tai skydas.
Linktelėjau neatsakydama.
Kai likau viena, užrakinau duris iš vidaus visais užraktais. Tada priėjau prie prieškambario staliuko, paėmiau urną abiem rankomis ir grąžinau ją ten, kur ją buvau pastačiusi iš ryto – ant komodos prie lango. Pro stiklą krito vakaro šviesa, ir metalas truputį atspindėjo oranžinį dangaus kraštą.
Nuvirtau ant kėdės, vis dar su gedulo suknele. Kažkas telefone suvibravo – Jono sesers žinutė, kurios net neskaitysiu. Ištryniau, užblokavau numerį.
Paskui atsistojau, perėjau virtuvę, įsijungiau virdulį. Vanduo pradėjo šnypšti. Atsirėmiau į stalviršį ir pirmąkart per visą dieną nusišypsojau – ne iš džiaugsmo, o iš keisto palengvėjimo, kai suvoki, kad mylėtas žmogus apsaugojo tave net tada, kai jo jau nebėra.
Ant palangės stovėjo mažas molinis puodelis – jis, matyt, buvo ištrauktas iš dėžės, bet niekas nepaėmė. Jokio sidabro. Tik prisiminimas.
Apsiverkiau tik tada, kai virdulys užvirė, o aš pyliau vandenį į du puodelius – iš įpročio.
