Algis Bartkus buvo vairuotojas iš pašaukimo. Dvidešimt trejus metus jis suko tą patį 57-ąjį maršrutą nuo Kauno autobusų stoties iki Šlienavos ir atgal. Per tiek laiko jis matė visko: kartą teko gimdyti gimdyvę ant galinės sėdynės, kitąsyk – tramdyti įsisiautėjusį keleivį su kirviu. Bet kas atsitiko balandžio pradžioje, tą rūko pilną rytą, nebuvo panašu į nieką, ką jis būtų patyręs.
Po naktinės liūties kelias dar garavo. Algis pirmu reisu, lygiai 6:40, išriedėjo iš Kauno senu „MAN“ autobusu, kurio durys girgždėjo užsidarydamos. Salone kvepėjo dyzelinu ir senu dermatino apmušalu, keleiviai dar spaudė komposteryje šiugždančius bilietus po 1,20 euro. Sėdėjo gal dešimt žmonių – daugiausia senjorai, vykstantys į sodus, ir pora moksleivių su kuprinėmis. Už lango lėtai slinko pažįstamos pušys, vingis po vingio, kol autobusas pasiekė gilų posūkį prie seno ąžuolo. Ten, kur kelias trumpam neria žemyn, o paskui staigiai kyla.
Staiga į stiklą dusliai dunkstelėjo tamsus kūnas. Algis automatiškai nuspaudė stabdžius. Autobusas trūktelėjo, keleiviai aikčiojo. Ant valytuvo, įsikibusi nagais, plasnojo varna. Didelė, juoda, šlapiomis plunksnomis. Ji ne tiek muistėsi, kiek desperatiškai laikėsi, o jos apvali, beveik žmogaus akis tiesiai žvelgė į vairuotoją.
– Ko tu čia lendi, kvaili paukšti? – sumurmėjo Algis, spustelėdamas signalą.
Varna lyg išgirdo. Ji atsispyrė, sunkiai pakilo ir dingo tarp medžių. Ant stiklo liko tik purvina dėmė ir kelios mažytės plunksnos.
– Bloga lemiantis ženklas, – sušnibždėjo priekyje sėdinti šimtametė močiutė, vardu Stefanija, kuri kasdien važiuodavo į turgų. – Jei paukštis mušasi į langą, lauk nelaimės.
– Baikit, Stefanija, – atsakė Algis, nusišypsojęs veidrodėlyje. – Varnos po audros visada pakvaišusios. Turbūt šaka užkliuvo.
Tačiau kažkas jam neleido pamiršti to žvilgsnio. Ne išsigandusio, ne laukinio – o reikalaujančio.
Visą dieną Algis dirbo kaip visada, bet mintyse vis grįžo prie to vingio. O kitą rytą, kai tuo pačiu metu vėl privažiavo ąžuolą, širdis krūptelėjo: ta pati varna jau laukė. Ji tupėjo ant kelio ženklo ir, vos išvydusi autobusą, staigiai pakilo. Šį kartą ji ne tik trenkėsi į stiklą – ji tiesiog įsirėmė į valytuvą ir ėmė barbenti snapu į langą, lyg belstųsi į duris. Keleiviai sujudo.
– Vairuotojau, ji vėl čia! – sušuko gimnazistė Urtė, šįryt vėlavusi į pamokas.
– Girdėjau, – burbtelėjo Algis, stipriau spausdamas gazą.
Varna neatlyžo – ji plasnojo sparnais, palikdama ant stiklo baltus brūkšnius, kol galiausiai nukrito ant kelkraščio. Algis pažvelgė į veidrodėlį: paukštis sėdėjo ant žemės, išskėtęs sparnus, bet gyvas. Jo uodega buvo nuskurusi, tarsi išpešiota.
– Čia jau nebe juokinga, – tarė Romas, nuolatinis keleivis, grįžtantis iš naktinės pamainos. – Ji tikrai bando ką nors pasakyti.
– Ką paukštis gali pasakyti? – Algis numojo ranka. – Nebūkit prietaringi.
Bet tą vakarą jis jau pats sau prisipažino, kad bijo to posūkio. Trečią rytą jis privažiavo ąžuolą tyčia lėčiau, beveik tikėdamasis, kad varna vėl pasirodys. Ir ji pasirodė. Tik šisyk ji nesimėtė – ji ramiai tupėjo ant kelio, tiesiog prieš autobuso ratus. Algis nuspaudė stabdį. Keleiviai prišoko prie langų.
– Ji kvaištelėjo! – sušuko kažkas.
– Tyčia po ratais lendi? – Algis papypseno, bet varna nejudėjo. Ji tik žiūrėjo į jį ta pačia įkyria, beveik žmogiška rimtimi. Tada lėtai pakilo ir nuskrido kelis metrus į dešinę, nutūpdama ant žemės prie krūmų. Tarsi kviesdama.
Algis pajuto, kad jam užtenka. Jis atidarė dureles.
– Kur jūs? – nustebo Stefanija.
– Minutėlę. Palaukit.
Jis išlipo. Rytas buvo drėgnas ir pilkas, ore tvoksojo pernykščiai lapai. Varna jau laukė prie griovio, dusliai krankdama, tarsi šaukdama. Algis atsargiai priėjo. Griovio dugne, tarp susivėlusių žolių, gulėjo didelis lizdas, nukritęs nuo ąžuolo. Jame, susiglaudę trys maži, dar pliki varniukai, godžiai žiojosi snapais. Viena koja vienam iš jų buvo įstrigusi tarp šakų.
Algis sustojo lyg įbestas. Paskui atsargiai pritūpė, stengdamasis neišgasdinti motinos. Varna stebėjo jį, bet nesipuolė. Jos akyse buvo ne pyktis – o beviltiškas maldavimas.
– Tai štai kodėl tu… – sušnibždėjo Algis. – Tu visą laiką saugojai juos nuo mašinų.
Jis delnais, kiek galėdamas švelniau, atlaisvino mažylio koją. Paskui, apžvelgęs vietovę, pastebėjo netoliese storą klevo šaką, žemai išsikišusią virš griovio. Algis atsistojo, paėmė lizdą, kuris buvo sunkesnis nei atrodė, ir atsargiai įtvirtino jį tarp šakų. Varna tuoj pat nuskrido prie lizdo ir ėmė tyliai kranktelėti jaunikliams.
Algis nusivalė rankas į kelnes ir pažvelgė į autobusą. Keleiviai per langus spoksojo išplėtę akis. Jis grįžo, užlipo į saloną ir uždarė dureles.
– Na? – nekantravo Stefanija. – Ką ten radot?
– Lizdą su jaunikliais. Ta varna ne puolė mus, o saugojo savo vaikus. Matyt, šaka nulūžo per audrą, ir lizdas nukrito prie pat kelio. Ji tris dienas bandė priversti mane sustoti.
Salone įsivyravo tyla. Algis užvedė variklį ir lėtai nuvažiavo. Prieš dingdamas už posūkio, jis žvilgtelėjo į veidrodėlį: ant klevo šakos tupėjo juoda varna, o šalia jos – trys maži, dar pliki gniužuliukai. Motina pakreipė galvą ir dusliai kranktelėjo. Algis giliai įkvėpė, nusišluostė rankas į kelnes ir stipriau paspaudė gazą.
